„Pirmoji mūsų mergina Maya yra graikė iš Atėnų. Ten aš sutikau savo širdies draugą, ten sutikome kartu ir Mayą. Visą gyvenimą augau su šunimis ir be jų savo gyvenimo neįsivaizduoju, tad išvykusi paskui savo širdį kartais vis tiek jausdavausi vieniša, vis kažko trūko iki pilnų namų. Tad po truputį pradėjau „terorizuoti“ savo draugą – mums reikia šuns, juk tiek nuostabių dalykų ateina kartu.
Galiausiai draugui nusileidus, sutarėme nuvykti į dvi prieglaudas, tačiau tik ten įžengusi aš jau supratau, kad pasirinkimo padaryti negalėsiu, tad tiesiog pasakiau, kad jis išsirinktų. Maya iškart pritraukė jo žvilgsnį, nieko nelaukęs jis paklausė, kokia jos istorija. O ji, deja, liūdna.
Mayai buvo 4 metai, niekada jos niekas nėra priglaudęs, o kai ji buvo mažesnė, ji buvo pamiršta ir turėjo odos ligą, visas jos kailiukas buvo nukritęs, o odą dengė šašai. Ji buvo sunkiai gydoma. Tą akimirką mes jau žinojome, kad ji keliaus su mumis, tačiau prieglauda turėjo paruošti kontraktą, tad sutarėme atvykti kitą dieną. Vykau su jo mama, kadangi negalėjau laukti ilgiau, kol galės draugas.
Maya pirmą kartą važiavo mašina ir mėgavosi. Stovėjo mane prispaudusi prie kėdės ir aš ją laikiau apkabinusi. Namie pirmiausia šoko ant lovos. Iki šiol miega šalia manęs ant pagalvės, kartais išsitiesusi visai mus nustumia į kraštelį. Nuo pat pirmų dienų namie nedarė reikalų, nors nebuvo mokyta (išskyrus kelis nelaimingus atsitikimus, kai nenulaikė). Bijojo kai kurių žmonių, nemokėjo žaisti su šunimis, bet visko mokėsi ir buvo nepakartojama.
Atėjo diena, kai nusprendėme grįžti į Lietuvą. Pirmiausias dalykas – apskambinti oro linijas, kas sutiks skraidinti mūsų mergaitę. Kelionė jai labai nepatiko, labai išgąsdino ir aš verkiau galvodama apie ją lėktuve, kadangi ji nemaža mergaitė, turėjo skristi bagažo skyriuje. Prisitaikyti prie naujų namų šiek tiek užtruko, kaskart ją palikus, ji lodavo ir kaukdavo. Tai draskė mano širdį ir aš pradėjau pamažu kirbinti draugą: Mayai reikia draugės, mes dirbame, jai vienai liūdna. Iš pradžių mano draugas prieštaravo, tai reikalauja daug atsakomybės, pinigų ir taip toliau. Nusileidau.
Vieną dieną darbe prireikė sutvarkyti kompiuterį, tad kol jį tvarkė, prisijungiau prie Facebook ir štai, skelbimas iš „Tautmilės prieglaudėlės“: kažkas atvežė dėžę su šuniukais ir paliko, reikalinga nors laikina globa, nes mažiems šuniukams prieglaudoje pavojinga.
Siunčiu nuorodą draugui, prašau, nagi, tik laikinai, juk jie gali sunkiai susirgti. Draugas sutinka ir po darbo mes jau lekiame į prieglaudą. Vėlgi atsakomybė rinktis tenka draugui, visi nuostabūs, visi drąsūs, tik viena kamputyje susirietusi. Kviečiu – neateina. Mes patys esame ne per daug aktyvūs, Maya mėgsta daugiau miegoti ar važiuoti mašina, bet ne žaisti lauke.
Draugas ima bailiukę, sako, bus rami kaip visi mes. Eve su mumis važiuoja namo. Vos praeina diena ir mažasis angelėlis greitai virsta į mažą monstriuką. Sysiukas ant lovos, naktį kandimas visur, net į veidą. Kelionė į parduotuvę, aptvarėlis, pledukas, dar daugiau žaisliukų. Monstriukei nepatinka naktį būti atskirai, verkia, loja.
Dvi savaitės be miego ir aptvarėlio atsisakome, monstriukė nepalaužiama ir išsikovoja vietą lovoje. Miegame šiek tiek geriau. Maya kantri, tampa mama, kantriai kenčia visus kandimus ir žaidimus, bando švelniai mokyti. Laikinos globos kontraktas prabėgus vos savaitei keičiamas viso laiko kontraktu. Eve – šeima. Jai jau tuoj 5 mėnesiai, keičiasi dantukai, naujo stalo 3 kampai sugraužti, džiaugiamės, kad stalas mūsų, nes butą nuomojamės.
Blogos žinios, buto šeimininkė skiriasi su vyru ir mus iškrausto. Turime mėnesį susirasti naujus namus su 2 panelėmis! Niekas mūsų nenori. Situacija darosi beviltiška ir mes visi verkiame (panelės nesupranta kodėl, tik nulaižo ašaras nuo veido).
Bet štai, liūdesys amžinai nesitęsia. Ruošiamės fotosesijai, o iškart po jos keliamės į naujus namus. Mūsų panelės yra mūsų džiaugsmas ir, kad ir kokie sunkumai kiltų, niekada nesukčiau laiko atgal ir nieko nekeisčiau. Su draugu sutarėme, kad kitą kartą šunį vėl imsime suaugusį.“
