„Turime septynis mopsus. Trys iš jų – iš „Dogspoto“.
Pirmoji vardu Panda, Pandora, Pandusia, septynerių, buvo paimta, kai buvo penkerių. Buvo išpirkta „Dogspoto“ iš daugyklos, kur buvo skriaudžiama ir išnaudojama. Labai išlepinta ir reikalaujanti daug dėmesio, visada anksti ryte žadina, ją reikia išvesti atskirai nuo visų, kitaip ji nieko lauke nedarys. Jai reikia daug daug paglostymų, laikymo ant rankų ir išvis ji būtų labai patenkinta, jei visas dėmesys būtų tik jai. Labai bijo įvairių garsų, jeigu kas nukrenta, iškart bėga slėptis.
Antroji vardu Sky, Kleopatra, Kliopa, dabar jai 2 metai, buvo paimta trijų mėnesių. Jos mama buvo nėščia išpirkta iš daugintojų. Sky gimė „Dogspote“ ir buvo padovanota mums. Buvo labai išdykusi, kasė duobes, graužė palanges, sienas, duris, žaisdama skriaudė kitus šuniukus. Dabar labai miela ir gera mergaitė, paklusni, visus bučiuoja, miega tik lovoje. Negalima jos palikti, jei kur išvažiuojame, kad ir į kokią parduotuvę, labai pasiilgsta.
Trečioji vardu Milka. Vaikų šunelis, taip pat iš „Dogspoto“. Milka yra mopso ir prancūzo mišrūnas. Dabar jai bus šeši mėnesiai. Draugiška, su visais šuniukais sutaria, tik skaudžiai kandžiojasi. Milka labai draugauja su vaiku, jie dalinasi žaisliukais, mažasis nuolat ją bučiuoja. Visi „Dogspoto“ šuneliai buvo padovanoti su skiepais, čipais ir tvarkingi.
Ketvirta vardu Lėja, Alėjukas, Leliukas, Princesė Lėja. Jai bus 2 metukai. Prieš metus buvo išpirkta iš žmonių už simbolinę kainą. Pardavė, nes neturėjo laiko ja rūpintis, dirbo, turėjo mažą vaiką… Lėja taip pat labai draugiška, priprato tą pačią dieną, kai buvo paimta. Labai mėgsta valgyti, jei būtų jos valia, dubenėlis maisto niekada nesibaigtų. Labai pavydi, jei kas ant rankų, ji nustums, kad tik ją paimtume. Pasitinka visada su žaisliuku dantyse. Lėja be galo mėgsta bučiuoti kitus šuniukus.
Penktoji vardu Niuša. Buvo dovanota žmonių, nes buvo nebereikalinga, tuo metu jai buvo ketveri. Dabar jai jau aštuoneri. Pats protingiausias šuo, loja tik bendraudama ar prašydama kažko, laiptais nevaikšto, prašo, kad ją paneštume. Jeigu nori valgyti, loja, taip prašydama, taip pat – jeigu nori į lauką, ir kiekvienam dalykui turi skirtingą intonaciją. Su kitais šunimis nebendrauja ir nežaidžia, laiko save per daug protinga. Labai mėgsta važinėti automobiliu, jei pamato, kad ruošiamės kažkur išvažiuoti, greitai bėga savo trumpomis kojytėmis į prieškambarį, šoka ant pufo ir reikalauja ją pasiimti kartu.
Šeštasis vardu Vasia, dabar jam vienuolika metų. Buvo dovanotas žmonių, kai jam buvo penkeri. Jo istorija liūdniausia… Buvo laikomas lauke, pririštas prie būdos, su suplyšusia ausimi, buvo ištepliotas dažais, labai muštas, bijojo ir žmonių, ir gyvūnų. Maitino jį žmonių maisto atliekomis, maudėsi baloje. Žodžiu, buvo visiškai nereikalingas, nors ir pirktas už didelius pinigus, su dokumentais. Kai buvo paimtas, turbūt mėnesį vis slėpdavosi po stalu, bijojo išlįsti, jei norėdavome jį paglostyti, vis gūždavosi, galvojo, kad bus mušamas, vis bijojo padaryti kažką blogai. Net iki šiol labai nepasitiki nepažįstamais žmonėmis. Labai mėgsta vaikščioti lauke, saugo savo teritoriją. Turi savo sofą, kurios niekam neužleidžia, visą laiką miega ant jos. Moka komandas, jei mato, kad kažkas kažką valgo, duos visas letenėles po 100 kartų, to net neprašomas. Namie jis jaučiasi saugus ir mylimas ir labai matosi, kad jis už tai yra be galo dėkingas.
Septintasis vardu Džekis, Česka, Pupuliukas. Kai vaikai pradėjo gyventi atskirai, taip priprato prie šunų, kad be jų gyventi negalėjo, tad nusipirko Džekį, kai jam buvo trys mėnesiai. Dabar jam 3,5 metų. Mažas buvo labai kvailas, nors ir dabar nėra labai protingas, bet be galo mielas, savo žvilgsniu mokantis išprašyti daugelio dalykų. Miegant jam labai patinka prisiglausti šalia, draugauja su visais gyvūnais. Dienos metu labai mėgsta miegoti ant laiptų. Mėgsta būti ant rankų, ypač kai atsirado vaikas. Su vaiku sutaria gerai, tik iš pradžių vis bandydavo atsisėsti ant rankyčių.
Mes pamilome šią veislę dar prieš keturiolika metų, kai mūsų šeimoje atsirado mopsas vardu Ralfas. Jis šuniukų rojuje jau 2 metus su dar viena mūsų augintine Mona, kuri nukeliavo pas jį prieš metus, jai tebuvo devyneri. Kas kartą, kai paimdavome šuniuką, sakydavome, kad tai paskutinis, bet atsiradus vis naujam skelbimui, kur šuniukas yra nereikalingas, širdis neatlaikydavo ir vis važiuodavome ir imdavome dar vieną. Mes dėl jų daromės geresni ir rūpestingesni. Supratome, kad be jų gyvenimas neįmanomas. Labai labai visus mylime ir neįsivaizduojame gyvenimo be jų. Nei dėl vieno iš jų nesigailime, kad priglaudėme. Ir galvojame, kad jų gyvenimus taip pat padarėme geresnius.“
