„Pranešus artimiesiems, kad iškeliaujame į Airiją, dažniausias klausimas buvo, ką darysime su Liuka. Nusprendėme, kad negalime palikti savo šeimos nario. Tėvai labai padėjo paglobodami ir vėliau ruošdami dokumentus šuniui išgabenti. Kadangi Liuka buvo čipuota, keliaujant Europos Sąjungoje užteko veterinaro apžiūros ir augintinio paso.
Tiesa, į jį reikėjo įrašyti jau atliktus skiepus, o keliaujant į Didžiąją Britaniją ir Airiją reikalaujama duoti vaistų nuo kirminų ir tai pažymėti dokumente. Viską padarius, nuosavu automobiliu, prikrautu daiktų, ir Liuka, įsitaisiusia ant galinės automobilio sėdynės, šių metų gegužę išvažiavome per Europą link Airijos.
Ilgą kelionę automobiliu ir dviem keltais mūsų šuo atlaikė labai gerai. Kaip ir įprastose ilgose išvykose, ji mažai ėdė, daug miegojo. Liukai laivų sukeltą stresą atsvėrė ekonominės klasės viešbučių lovos, todėl, manyčiau, kelionė jai visai patiko. Juk augintiniui svarbiausia, kad šeimininkai šalia!
Mūsų nuostabai, į naujus namus Airijoje Liuka žengė drąsiai ir džiaugsmingai. Gana greitai įvertino patogius minkštus baldus. Jai taip pat patinka Airijos parkai ir nauji draugai, sutinkami juose. Liuka nepatyrė jokio kalbos barjero! Atvykusi ji grąžino į senas vagas mūsų gyvenimus su reguliariais ilgais rytiniais ir vakariniais pasivaikščiojimais.
Netrukus po atvykimo Liukai teko naujas išbandymas – susipažinti su nauju šeimos nariu. Birželio mėnesį gimė mūsų dukra Luna. Ir nors dar daug nebendrauja, Luna ir Liuka mėgsta kartu miegoti, domisi panašiais žaislais. Šuo su malonumu atneša pamestas kūdikio kojinaites, tik kartais išeina iš kambario, neapsikentusi vaiko verksmo. Manau, jų dar laukia graži draugystė.
Ne tik Liuka lengvai priėmė Airiją, bet ir Airija – Liuką. Vietiniai ją čia dažnai pastebi, paglosto ir pagiria. Šunų auginimo kultūra čia gilesnė, todėl kai kuriomis valandomis parkuose leidžiama šunims būti be pavadžių. Daugelis gyventojų augina net ne po vieną keturkojį. Tėvai leidžia mažyliams susipažinti su šunimis. Tiesa, buvo sudėtinga rasti būstą, kur būtų priimami gyvūnai, bet tai dėl itin sudėtingos nekilnojamojo turto situacijos Dubline.
Jei galėtume atsukti laiką atgal, būtume anksčiau pasirūpinę augintinio pasu. Labai džiaugiamės atsivežę Liuką. Mūsų namai tik tada pilni, kai juose skamba kūdikio juokas ir ilgos uodegos barškinimas į daiktus aplink.“
