„Prieš trejus metus nedideliame kambarėlyje pypčiojo keturi apie dviejų mėnesių amžiaus kačiukai, o jų laukinė mama katė blaškėsi, norėdama grįžti į gatvę. Pasiimti galėjau tik vieną, todėl išsirinkau tą, kurios greičiausiai niekas nebūtų norėjęs – pusiau baltą, ant rankų nenorinčią būti katytę.
Būrį priglaudusi mergina dar perklausė, ar esu tikra, ir patikino, kad galėsiu grąžinti. „Lyg kokią nepatikusią prekę, negi kas taip daro“, – dar pamaniau. Taip katė Luna šaltą gruodį atsidūrė mano ir Federico namuose, buvome nelabai seniai persikraustę į Vilnių iš Florencijos. Beje, katės mano gyvenime buvo beveik visada, o Federico – tai pirmas naminis gyvūnas, su kuriuo atsirado ir alergija.
Ar kilo mintis Luną atiduoti? Nė akimirkos! Kaip galėtume atiduoti šeimos narį, kai galima tiesiog dažniau išsiurbti grindis ar pasikonsultuoti su alergologu.
Žinoma, mūsų istorija nebuvo vien tik linksmas dūkimas ir saldus murkimas (buvo ir kruvinų rankų, ir kojų, ir apkandžioto veido), bet po trejų metų kartu Luną tereikia pašaukti vardu arba itališku žodžiu vieni, reiškiančiu ateik, ir ji jau čia.
Gali būti, kad ji galvoja, jog tai jos vardas. Taip, mūsų katė – dvikalbė! Ji gaudo ir valgo uodus, o pasitaikius didesnei musei į pagalbą kviečia mus. Lunos mėgstamiausias žaidimas – parkūras, t. y. perbėgti kambarį nepalietus žemės, vien tik per baldus.
Kiekvieną rytą, tiksliai 10 minučių prieš suskambant žadintuvui, ji letenėle švelniai baksnoja skruostą, negalėdama sulaukti rytinio skanuko. Mėgstamiausios gulėjimo vietos – ant dokumentų, su kuriais dirbu, arba ant kompiuterio klaviatūros, o skaniausias vanduo, žinoma, iš mano stiklinės. Ir kai Luna guli ant kelių murkdama ir išsišiepusi, mes žinome, kad priėmėme geriausią sprendimą – suteikėme jai namus ir nereikalavome nieko mainais.“
