„Esu veterinarijos gydytoja, todėl gyvūnai mane supa kiekvieną dieną. Visuomet augau su šunimis ir man tai atrodo neatsiejama šeimos dalis. Nuo to laiko, kai tapau veterinare, supratau, kokie nuostabūs yra priglausti gyvūnai, kokį džiaugsmą jie patiria suradę namus. Pabendravusi su jų šeimininkais pamačiau, jog nei vienas jų nesigaili, tik džiaugiasi pasirinkimu, ir nesupranta, kodėl anksčiau nepriglaudė šuniuko ar kačiuko. Taip man ir atsirado noras ne pirkti, o priglausti šuniuką.
Kai pasiėmėme Morką, su Pauliumi jau kurį laiką buvome susituokę, prieš tai jau kelerius metus gyvenome kartu. Vis užsimindavau, kad šioje šeimoje noriu šuns. Mamos šuo tai ne tas pats, aiškindavau jam. Bet Paulius užaugęs vienas, be gyvūnų, todėl nebuvo tikras dėl šio pasirinkimo. Ilgai zyzdavau, bet atsakymas būdavo, kad tingėsime vedžioti, ką darysime, jei kur keliausime, kam paliksime, namuose bus daug plaukų, galbūt alergija ir t. t.
Pati visuomet leipstu nuo šiurkštukų, šuniukų su barzda, todėl vos užmatydavau kokį skelbimą su barzduku, iškart rodydavau vyrui, bet pritarimo paskambinti negaudavau. Vieną dieną prieglaudos skelbimuose pamačiau panašų į Morką šiurkštuką patinėlį, parodžiau vyrui, tąkart atsakymas nebuvo kategoriškas kaip anksčiau, pritarė, kad galbūt galėtume priglausti.
Deja, paskambinusi į prieglaudą gavau atsakymą, kad šuniukas rezervuotas. Nuo to karto supratau, kad galiu ir toliau, jau neatsiklausdama, ieškoti panašių šuniukų. Kartą pamačiau skelbimą, namų ieškojo mažulytė Morka, tada vardu ji buvo Zara. Kartu namų ieškojo ir jos mama, biglio mišrūnė su barzdele. Nors nuotrauka nebuvo labai kokybiška ir aiški, bet man jos užteko, kad atsirastų meilė iš pirmo žvilgsnio. Dviejų šunyčių priimti negalėjome, o prieglauda nusprendė ieškoti namų būtent joms abiems kartu. Nepasidaviau, kone kasdien skambindavau teirautis ar šunytė dar yra, kokia situacija, ar kam pažadėta.
Minėjau, kad esu veterinarijos gydytoja, žadėjau patį tobuliausią gyvenimą, geriausią pašarą, papildus, skanėstus, nuolatos tikrinti sveikatą. Netgi buvome nuvažiavę aplankyti. Tai truko apie dvi savaites, kol galiausiai sužinojau, jog abi šunytės pažadėtos į Ameriką lietuvių šeimai. Po šios žinios nusiraminau, galvojau, kad, matyt, dar ne laikas šuniui mūsų šeimoje, be to, ir vyras nebuvo toks užsidegęs kaip aš. Dar po kokios savaitės važiavome iš sodybos ir Paulius pasakė, kad tikrai norėtų šuns, kaip būtų smagu vežtis į gamtą, žaisti. Po kelių valandų gavau žinią, kad šunytes paimti į Ameriką tampa sudėtinga ir tai užtruks dar kelis mėnesius, o kadangi atsirado žmonės, norintys Morkos mamos, prieglauda atsižvelgė į mano skambučius bei pažadus ir Morką padovanojo mums.
Morkos vardas atsirado ne iš karto. Daugybę kartų pasirinkimą keitėme, nepriėjome prie bendro sprendimo. Vardus galvojo visi, kas netingėjo. Kai buvo mažulytė, jos plaukas buvo oranžinio atspalvio, todėl bendradarbė Zarą pasiūlė pervadinti į Morką. Morkytė iš karto pritapo mūsų namuose, pakerėjo šiluma ir meilumu.
Galime grįžti pačios blogiausios nuotaikos namo, bet tai, kaip ji pasitinka, kaip džiaugiasi, kaip prisiglaudžia, iš karto pradangina visas neigiamas emocijas. Pasidarėme prieraišesni namams, stengiamės kuo greičiau grįžti, kad būtume su ja. Kartais pasiimu ją su savimi į darbą, veterinarijos klinika, kurioje dirbu, viena mėgstamiausių Morkos vietų. Išvykas taip pat stengiamės planuotis su ja, nakvynės vietas renkamės tokias, kur priima su augintiniais. Labiausiai Morka nemėgsta važiuoti automobiliu, šukuotis, vaikščioti per lietų ar tiesiog po šlapią žolę. Ji nėra labai aktyvus šuo, nors žaisti mėgsta, tačiau prisitaiko ir prie mūsų ramaus būdo. Iš tikrųjų Morka yra geriausias mūsų priimtas sprendimas.“
