„Jau ilgą laiką galvojome pasiimti šunį iš prieglaudos, bet vis nesiryžome dėl aktyvaus gyvenimo būdo. Rudenį dirbau „Uber“ ir vežiau moterį su šuniu iš „Dogspot“ prieglaudos. Man patiko idėja apie laikinus gyvūnų globėjus. Taigi pasitarę su sūnumi dar tą pačią dieną paskambinome į „Dogspotą“. Pasakėme, kad pasiruošę laikinai globoti bet kokį šunį. Mums buvo pasiūlytas socialus, aktyvus, bet vyresnio amžiaus (apie 8 m.) pensiono gyventojas Faustas, kuris neseniai buvo rastas Kybartuose.
Jau kitą dieną Faustas apsilankė ir liko pas mus. Laikinai. Bet nieko nėra pastovesnio nei laikinumas. Įsimylėjome šį meilutį ir tapome jo šeimininkais. Ir ne tik mes – močiutės, draugai, kaimynai. Kai pasakojome draugams, kokį šunį pasiėmėme, jie kilnojo antakius ir sakė, kad tikrai prastas pasirinkimas: senas, auglys ant žando, nemato viena akimi, problemos su kojomis, praktiškai be dantų… Po operacijos, „Dogspoto“ patarimų, meilės – Faustas žvalus, mielas senjoras. Džiaugiamės jam suteikdami orią senatvę.
Šunelį radęs žmogus sugalvojo vardą Faustas. Koks jo vardas buvo iki atsiradimo pas mus, niekas nežino. Todėl nelabai ir atsiliepia į šį vardą. Bandėme šaukti įvairiais kitais vardais, deja, nekreipia dėmesio… Turbūt neištariame jo tikrojo vardo. Namuose dar turime dekoratyvinį triušį, tačiau jie tiesiog nekreipia vienas į kitą dėmesio. Tiesiog tobuli kaimynai.
Faustas visada vaikšto iš paskos, todėl net kartais vadiname Uodega. Nenori likti vienas, todėl kai tik krauname daiktus į mašiną, įsėda pats pirmas (nors sunku taip aukštai įšokti). Taip pat lipa ir į lagaminą, pageidauja keliauti kartu. Moka murkti kaip katinas – tai daro visada, kai glostome. Vaikai ir aplinkiniai tirpsta nuo jo meilumo.
Niekas jo nebijo, nes negali įkąsti – nebeturi dantų. Žaidžia su minkštais žaisliukais ir tik su vaikais. Sutempia visą savo turtą į lovą pas sūnų. Moka bėgti raketos režimu, kai įsijaučia į šeimininko rolę, jam garbės reikalas ką nors aploti ir nubėgti taip, jog galinės kojos veja priekines. Loja labai retai, pirmus mėnesius galvojome, jog net nemoka. Faustas ilgai miega ir naktį, ir dieną paprastai tame pačiame kambaryje su mumis, o rytą gali įsirangyti į lovą. Jeigu miega kitame kambaryje vienas – gali prižadinti savo dainomis ir 4 val. ryto.
Atsiradus Faustui keliaujame ir toliau, Faustas dabar turi ne tik lietuvišką, bet ir europiečio pasą. Labiau planuojame savo vaikščiojimo laiką – Faustas nejaunas, todėl jam nueiti daug yra sudėtinga. Sūnus labai globoja Faustą, kiekvieną dieną sako, jog myli, glosto, vedžioja. Grįžęs į namus po mokyklos pirmiausia bėga paglostyti…“
