„Mano šunytė, apie kurią noriu papasakoti, atsirado namuose visai netikėtai. Iki jos prieš 13 metų nuo gatvės esu paėmusi kitą šunytę, todėl antros kalytės įsigyti tikrai neplanavau. Maksę radau prieš 5 metus savo gatvėje. Gyvename individualių namų rajone, senamiestyje, todėl kartas nuo karto pasitaiko atvejų, kuomet šunelius išmeta neatsakingi miestelėnai, tikėdamiesi, kad mes paimsime. Buvo karšta vasaros diena. Eidama gatve pamačiau dvi nedrąsias akutes, įdėmiai sekančias mane iš po automobilio. Išsigandau – didžiulis karštis, šuo gali dehidratuoti ar pakliūti po ratais.
Paėmiau ją ir apėjau gretimas gatves – bene kas ieško. Tačiau niekas neatsiliepė. Parsinešiau šį žvitrų šuniuką namo ir paskambinau vietinei gyvūnų globos organizacijai. Tačiau susiklostė taip, kad tądien nė vienas jų darbuotojas neturėjo laiko atvykti pasiimti gyvūno, o antrąją dieną – išvis nekėlė ragelio. Tiek to, galvoju. Tik baugoka – ar priims mano senbuvė kalytė Ara atėjūnę? Netikėta, bet priėmė. Tačiau iš pradžių Maksė buvo be galo baikšti – vos pakėlus ranką glostyti, gūždavosi, vengdavo kontakto. Iš to nusprendėme, kad šuo augęs ne itin palankiomis sąlygomis – patyręs nemažai fizinio smurto. Kadangi mūsų kiemas pakankamai nedidelis su senu namuku ir kiek „pavargusia“ tvora, Maksė vis rasdavo plyšį po tvora prasikasti duobeles ir pabėgti. Tačiau toli nebėgdavo – smalsiai žiūrėdavo pro vartelių pakraštį, ar mes jos ieškosime, ar pasigesime? Tada supratome – pas mus ši gudri mažylė lieka.
Iki šiol nežinau Maksės amžiaus. Pagal gydytojo vertinimus, kalytė jau sena, turėjusi vaikučių, turi nemažai sveikatos problemų. Jau penkti metai, kaip abi mano šunytės gyvena kartu. Maksė – tikras energijos kamuolys, greita, nesibodi aploti net keliskart už save didesnius šunis. Ara lėtesnė, kartas nuo karto mažąją „pastato į vietą“, jei ši pernelyg jai nusibosta. Mažoji visur stengiasi užimti didžiosios vietą lovoje, prie maisto dubens ar kovodama dėl šeimininkų dėmesio. Tačiau kai viena, suserga, kita „slaugo“. Abi tapo sesutėmis.
Maksę kartais vadiname „katašuniu“ – visuomet pavalgiusi prausiasi kaip katinas, kruopščiai nuvalydama letenėle abu skruostukus, ir glaustosi ji kaip katinas, tik nemurkia. Kai einame pasivaikščioti, savo nesustojančiu lojimu prižadina visų gatvių šunis. Labai drąsi – kuomet jai leidžiamos injekcijos ar atliekamos kitokios nemalonios medicininės procedūros, Maksė neišleidžia nė garso, stovi drąsiai kaip karys. Už tai sulaukia daug pagyrimų.
Maksė labai mėgsta virtas kalakutų uodegėles ir pilvuko kasymą. Naktimis įsitaiso mano pažastyje, nesibodėdama kartais garsiai užknarkti ar pagadinti orą. Tuo tarpu Ara visu savo 10 kg svoriu gulasi man ant kojų. Ryte pabundu įskaudusiu petimi ir pavargusiomis kojomis.
Maksė ir Ara labai mėgsta mus žadinti. Abiejų maniera vienoda, atsisėda šalia šeimininko veido ir akylai žiūri. Ir iš tiesų tenka nubusti ir keltis. Tik pakilusi, Maksė lekia į virtuvę pas tėtį, užšoka ant kėdės ir laukia kasrytinių „glostukų“ – tai rytinės privalomosios glostymo procedūros. Be to, nesvarbu, ar aš išeinu iš namų 10 minučių ar visai darbo dienai, Maksė mane garsiai išbara savo lojimu. Suprask – kur buvai, kam palikai, begėde! Labai mėgsta vieną žemaitišką polkutę „Opa opa!“ – šokame kartu. Maksę vadiname visaip – žąsiuku (nes mėgsta sekioti paskui šeimininką), kukuliu, čebureku (nes nedidukė ir rudo atspalvio), kiškučiu, žvirbleliu.
Esu labai laiminga ir dėkinga Dievui už Maksę ir Arą. Sako, kad gatvėje gyvenę ir žmonių nemeilę patyrę augintiniai supratingesni, ištikimesni, jautresni. Nežinau, bet savo šunų nekeisčiau į jokius milijonus.
Maksytė, kaip minėjau, turi rimtų sveikatos problemų. Neseniai jai išoperavo didelį pieno liaukų auglį. Taip pat nustatytas širdutės nepakankamumas, todėl plaučiuose kaupiasi skysčiai ir ji ima kosėti bei dusti. Nuolat reikalingi vaistai. Be to, turi bėdų su dantukais. Tačiau gydytojai bijo juos tvarkyti, nes širdis gali narkozės neatlaikyti. O vežti į Kauną pas šunų kardiologą neturime lėšų ir galimybių. Todėl džiaugiamės kiekviena kartu praleista diena, lepiname (abi mūsų damos kiek priaugo svorio). Nevadiname jų augintinėmis, jos – visateisės šeimos narės. Kaip ir mano akvariumo žuvelės, lauko paukštukai, sandėliuke žiemojantis boružiukas ir visa mano žaliuojančių augalų oranžerija. Gyvybė šventa!“
