"Kiek save atsimenu, visada mylėjau gyvūnus. Vaikystėje tėvai leido laikyti tik žiurkėnus, žuvytes ir, labai trumpai, katiną, kuris už netinkamus tualeto įpročius buvo perkeltas gyventi į kaimą pas babytę, kur sulaukė gilios senatvės.
Pirmasis iš dabartinių „įvaikių“ mūsų namuose prieš beveik 9 metus atsirado katinas Miksas. Gana netikėtai, nes po mūsų senuko katino mirties buvau pasižadėjusi daugiau gyvūnų neturėti – per daug skaudu skirtis… Tačiau vieną lapkričio vakarą pamačiusios mažą, rusvą, įžūlų snukelį „SOS gyvūnų“ namelyje „OZO“ prekybos centre abi su dukra ištirpome. Dovanojimo sutartyje pamačiusi įrašytą „Mix“, kažkodėl nusprendžiau, kad čia katinėlio vardas. Ir tik vėliau, kai vardas mūsų neklaužadai jau buvo prigijęs, apsižiūrėjome, kad taip buvo nurodyta veislė – mišrūnas.
Katinėlis (dabar jau solidus, 9 metų katinas, sudėjimu ir charakteriu primenantis garsųjį Garfidą) labai meilus ir šnekus. Paprašius duoda bučkį (tiesa, kartais pasibrangina, o labai pasiilgęs bučiuoja per prievartą). Moka išsireikalauti maisto ir dėmesio tiek, kiek tik nori. Jei jis nusprendė, kad laikas myluotis – lips ant galvos be jokių ceremonijų, kol pasieks savo, arba raudos, kol paimsime ant rankų.
Kalytė Pupa į mūsų namus atkeliavo prieš 6 metus. Nors iki tol buvau labiau „katinų žmogus“ ir niekada neturėjau šuns, pastebėjau, kad vis dažniau žiūrinėju šuniukų nuotraukas prieglaudų tinklapiuose. Pupą (tuomet Jely) ir jos brolį bei sesę pamačiau „Naminukų“ tinklapyje. Pasiskambinusi nurodytu telefonu išgirdau, kad iš trijų liko tik vienas šunelis. Mūsų Pupa, Pupcė, Pupecija ir t. t., kuriai vardą išrinko vyras (tiesa, jį gana ilgai teko įtikinėti, kad mums reikia šuns).
Nepažįstu kito tokio šuns kaip mūsų Pupa. Visiškas taikos balandis, švelni, bučiuoklė, niekad niekam neįkandusi ir net nebandžiusi įkąsti per visą savo gyvenimą, lojanti tik ypatingais atvejais, mylinti žmones ir į kiekvieną žvelgianti su absoliučiu pasitikėjimu. Besąlygiškos meilės koncentratas ant trumpų kojyčių. Ne kartą girdėjau sakant, kad „tokio šuns ir aš norėčiau“, iš žmonių, kurie šiaip jau nėra gyvūnų mylėtojai. O kokia ji supratinga ir klusni! Jai užtenka tik pasakyti, kad kažko negalima, ir visai nereikėjo dresuoti.
Linksma stebėti Mikso ir Pupos draugystę, jų bušido kovas bei gaudynes, kai kilimas skraido, kaip jie vienas iš kito mokosi, perima elgesį, kaip konkuruoja dėl mūsų dėmesio, kaip abu draugiškai „padeda“ man gaminti maistą stovėdami įsirėmę į kojas iš abiejų pusių.
Jei Pupa ožiuojasi ir nevalgo, užtenka tik pasakyti: „Pupa, ateis Miksas ir suvalgys“ ir dubenėlis kaip mat iššluojamas. Abu vienas kito pasiilgsta, kai atostogų metu tenka pabūti atskirai. Tiek Pupą, tiek Miksą kartas nuo karto paauklėja ir apiburba mūsų senolė katė Kitė, kurią paveldėjome mirus vyro mamai. O jie susivieniję ją pavaiko, padėdami palaikyti tonusą.
Neįsivaizduoju savo namų be gauruotos šeimynos juose. Ir padraskyti baldai ar pūkai ant rūbų tikrai nenustelbia to džiaugsmo, kurį kasdien gauname iš mūsų dream team, kaip meiliai vaidiname savo miauksinčius ir amsinčius šeimos narius."
