„Balandžio 25 dieną netekau savo geriausio draugo Kekso, su kuriuo skaičiavome 11 draugystės metus. Po jo nutarėme, kad jokio kito šuns nebeturėsime, nes tai didelis širdies skausmas. Šių metų mamos dienos išvakarėse važiavome su mama link namų, ji pradėjo pasakoti, kad vakar miške, pro kurį tą akimirką ir judėjome, stotelėje buvo paliktas šuo, o sulig tais žodžiais vėl pamatėme tą šunį, susisukusį kaip sraigė ir miegantį po suolu. Kuo pašerti jį neturėjome, todėl nusprendėme, kad grįšime vakare jo pamaitinti. Privažiuoti arti bijojome – nenorėjome gąsdinti, taip pat baiminomės ir patys.
Tačiau vos išlipus iš mašinos, per kelią link mūsų bėgo būsima mano geriausia draugė. Kone prilipusi prie kelio ji parodė meilę ir nuolankumą, tačiau pamačius vaizdą iš arčiau – teko akimirkai nusisukti. Kiek tik buvo įmanoma – ji buvo nusėta erkėmis, didelėmis, ir jos buvo visur, vėliau išrinkome jų gerokai virš 200. O ji nepaliaujamai šokinėjo, glostyti ją buvo skaudu, nes nenumaniau, kiek laiko užtruks išrinkti erkes ir ar ji išvis išgyvens nuo tokio kiekio padarų, siurbiančių jos kraują. Kiek pagerusi vandens, bandė uostyti sausą ėdalą, tačiau bent kiek ją pašerti pavyko tik iš savo delno.
Jau tada, kai tą pačią dieną kalbėjau su mama, kad reikės sugrįžti jos pašerti, žinojau, kad važiuoju ne tik to. Važiavau jos parsivežti į naujus namo. Kiek parinkę erkes, kurių buvo lyg iš atvertos Pandoros skrynios, nusprendėme, kad laikas sodinti ją į automobilį ir vežti namo, nes artėjo vakaras. Kelionė nebuvo ilga, tačiau išlipusi ji jautėsi nesmagiai, norėjo šniukštinėti kiemą, tačiau vis bijojo paleisti mane iš akių, glaudėsi ir bėgiojo aplink.
Kakavos vardu ją pakrikštijo mama, tą pačią akimirką, kai pamatė ją kieme. Dėkoju Dievui, kad apsiprasti prie naujo kiemo ir namų – neužtruko. Sako, kad laimė negali būti kaip nors išmatuota ar aprėpta, tačiau manoji sveria 16 kilogramų. Dabar ji kaip užprogramuota nuolatos šokinėti, o bėgdama priverčia žemę drebėti.
Pro kurį langą namuose bepažiūrėsi – ji nuolat budėjimo režime ir būtinai ras žmogaus žvilgsnį, net jei jis lango kertėje. Dabar ji kaip tikras kaimo šuo – vaiko katinus, vagia iš mūsų avino obuolius, sekioja paskui mane, kai pjaunu žolę, šokinėja ant žmonių, net jei jų nepažįsta, ir labai mėgsta pilvo kasymus. Seną jos antkaklį išmečiau ir uždėjau Kekso – juokaujame, kad jis reinkarnavosi, nors seną draugą pakeisti sunku, bet Kakava kaip įmanydama gydo žaizdas.“
