„Zylės istorija prasidėjo tikriausiai 2013 m. rugsėjį. Tada ji gimė. Iki mūsų susitikimo buvo likę 4 mėnesiai. Apie Zylės istoriją žinome mažai. Tik kad su sesėmis ir broliu per šalčius vasarį žmonės pagailėjo konteineriuose gyvenusių šunelių, pargabeno juos į Tautmilės prieglaudėlę ir paliko. Kol ji keliavo tuos keturis mėnesius savo keliu, mes keliavome savo.
Tą patį 2013 m. rugsėjį skausmingai atsisveikinome su ligota 17 m. kalyte. Tuo metu jai buvo tiek, kiek man buvo metų, kai ją draugai man padovanojo per gimimo dieną. Pragyvenau su ja pusę gyvenimo. Namai liko tušti. Žinojau, kad be šuns negalėsiu gyventi, bet turėjau kantriai laukti vyro sutikimo. Tą 2014 m. vasarį, po keturių mėnesių prašymų, tūkstantąjį kartą žiūrėdama į šunelių akis skirtingose prieglaudose, norėjau jų visų. Pagyvenusių, liūdnų, linksmų, kalyčių, patinėlių. Visi jie man būtų mano, bet… kiekvienam šeimininkui savas šuo. Tai gi, tą naktį pamačiau Zylės šutvę ir istoriją.
Vienas šunelis iš jų buvo ypatingai bailus, istorijoje buvo sakoma: „iš būdos vargais negalais pasirodė ketvirtas“. Purvina, sudraskyta nosytė, matėsi net nagų žymės ant jos, matyt pasilabino su kate, iki skausmo liūdnos ir nedrąsios akys. „O šita?“, gal tūkstantąjį kartą klausiu. Sako: „Gerai, šitą galim imti“. Ką? Po tūkstančio „ne. daugiau mes šuns neturėsim“? Man tai buvo kone stebuklas. Per naktį sugalvojau vardą. Jis tiesiog atėjo iš niekur. Iki šiol neturiu jam logiško paaiškinimo. Po paros Zylė jau buvo pas mus. Nė nenorėjau rinktis. Važiavau tiesiog pasiimti JOS.
Prieglaudoje ji pabuvo vos kelias dienas. Ji bijojo savęs. Nė nekalbu apie laiptus, pavadį, liftą, duris, garsus, šešėlius, grindis… braškę… išsigando braškės! Buvo paliegusi, nesvarbu.
Tada ją parsivežus taip susirimavo „Zyyyyyle, aš tave myyyyyliu. Nuo dabar eisim keliu kartu“. Taip ir einam. Jau daugiau nei penkerius metus. Kiek visko mes kartu patyrėm! Keliavom, žaidėm, mokėmės, tylėjom ir pykomės, bet visada kartu. Kartais savęs paklausiam ar esame jai geriausi šeimininkai, bet ji mums – geriausias šuo! Beje, nenustoja stebinti savo sumanumu. „bučkis“ – prašom, atnešk „tapkę“ – prašom, „atnešk kamuoliuką“ – gausi meškiuką, paršiuką, kamuoliuką, cypsiuką, virvuką, žodžiu, bet ką, išdarinėti žaisliukus – prašom, pagydyti žaizdas – visada, išlaižyti skaudančią vyro galvą – visada. Krikšto dukra ją vadina krikšto sese. O mes iki šiol jai sakom „Zyyyyyle, mes tave myyyyylim“.
