Ugnė Nedzinskaitė, kineziterapeutė, veterinarė, baigusi Gyvūno ir žmogaus santykio studijas, pasakojo, jog turėti tokią prieglaudą svajojo nuo vaikystės.
„Kai Lietuvoje atsirado gyvūnų globos organizacijos, buvau viena iš steigėjų, tačiau mieste nebuvo tinkamų sąlygų“, – teigė Ugnė, su bičiule Jurga Kairiene nusipirkusi sodybą ir 3 hektarus ganyklų Jančių kaime.
Kaunas, kuriame dirba abi moterys, – ranka pasiekiamas.
Ugnė pabrėžė, jog pagalbos prireikia ne tik katėms ir šunims.
„Atitarnavę žirgai iškeliauja į mėsines, nors jie dar galėtų gyventi ir džiuginti. Mūsų prieglaudos tikslas – edukacija gyvūnų elgsenos tema, nes tokie specialistai Lietuvoje neruošiami. Dauguma vaikų nesupranta, jog gyvūnas nėra žaislas, o arklys – ne karuselė“, – kalbėjo Ugnė.
Ji su priglaustais gyvūnais važinėja į įvairius globos namus, organizuoja edukacinius užsiėmimus vaikams, skaito paskaitas veterinarijos akademijoje, užsiima švietėjiška veikla, dirba su problemų turinčiais šunimis.
„Būna, konsultuoji, patari šunų savininkams, o gyvūnai po kiek laiko vis tiek atsiduria prieglaudoje“, – neslėpė apmaudo Ugnė.
Jurgitos ir Ugnės sodyboje prieglobstį rado 9 šunys, 13 kačių, 4 ožkos, 2 asilai, 2 arkliai, 20 vištų ir kalakutas.
„Mūsų gyvūnai gauna dėmesio tiek, kiek jiems iš tikrųjų reikia. Pirmiausia išsianalizuojame globotinio charakterį, pamažu jį pratiname prie visos šeimynos. Kol kas neįkūrėme viešosios įmonės, už viską sumokame pačios. Kainuoja vežiojimas į klinikas, gydymas, visokios priemonės. Labiausiai tai trūksta laiko“, – šypsodamasi kalbėjo Jurgita.
Iš pusšimčio gyvūnų tik du šunys nelaikomi tikrais globotiniais. Vienas jų – senųjų sodybos šeimininkų palikimas, kitas – draugės dovana Jurgitai.
Vienus bėdos ištiktus gyvūnus moterys rado apylinkėse, kitus parsivežė iš prieglaudos, nes jiems reikėjo specialios pagalbos.
Kačių būryje yra tikrų nelaimėlių. Prieš kurį laiką sodyboje buvo priglausti trys sužalotomis kojomis katinai. Jų letenėlės atrodė tarsi nugnybtos. Vienam katinui net teko amputuoti koją.
Paaiškėjo, jog apylinkėse gyvena brakonieriaujantis kilpininkas, į kurio žabangas ir papuolė katinai.
Jurgita teigė, jog Lietuvoje vis dar opi gyvūnų sterilizavimo problema: „Ypatingai – kaime. Kai kurie žmonės man sako :“Kam eiti prieš gamtą?“. O tai kam, saku, paskui juos užkasate?“.
Atokiausiame ganyklos kampe besiganantį žemaitukų veislės Aitvarą globėjos parsivežė iš aukciono Rumšiškėse. 20 metų tarnavęs ir nereikalingu tapęs arklys išvengė mėsinės.
Į prieglaudą vėliau teko priimti ir ištikimą Aitvaro draugę kumelę Kernavę. Ji – be vienos akies.
Abu šie žemaitukai buvo daugkartiniai čempionai, senatvę ramiai praleisiantys reabilitacijos prieglaudoje.
Jurgita sakė, jog kai kurių žmonių požiūris į arklius ją glumina: „Myliu, bet suvalgysiu. Taip jau yra – žmonės yra mėsėdžiai. Gerai, kad Lietuvoje masiškai nevalgoma arkliena. Kiek dirbu, net nebuvo noro atsisėsti ant mūsų žirgų“.
Šalia žemaituko Aitvaro, elektros piemeniu atskirtoje pievoje, ganosi du asilai.
Jurgita ir Ugnė vienu balsu tvirtina, jog su asilais Lietuvoje yra tragiška padėtis: „Asilai, poniai perkami kaip sodybų puošmenos, tačiau žmonės neturi supratimo, kaip jais reikia rūpintis“.
Asilas Goša reabilitacijos prieglaudoje atsirado, kai moterys aptiko skelbimą apie parduodamą 10-ies metų asilą.
Nebūtų jo pirkusios, jei ne išlinkusi asilo nugara. Veterinarės aiškiai matė, jog gyvūno stuburas nesveikai išlinko dėl žmogaus kaltės: nuo jodinėjimo ir per didelio svorio.
Ugnė juokėsi, jog asilo pardavėjas jas gudriai apgavo, teigdamas, jog gyvūnas yra tik dešimties metų.
„Jis – pirmasis asilo globėjas – gyvūną pasiėmė iš zoologijos sodo ir žadėjo jį nukaršinti, tačiau jau po mėnesio paskelbė, jog parduoda. Mano viena draugė atpažino šį asilą ir pasakė, jog jam ne 10, o 24 metai.
Kitas asiliukas pas mus atkeliavo irgi iš zoologijos sodo“, – supažindino su augintiniais Ugnė ir Jurgita.
Jos tvirtino, jog žmonės be reikalo asilus laiko kvailais gyvūnais, jie, pavyzdžiui, daug protingesni už ožkas.
Ir arklys, ir asilai, vos pamatę artėjančias Ugnę ir Jurgitą, ateina prie jų nekviečiami. Ramūs gyvūnai nesibaido ir į jų teritoriją atėjusių svetimų žmonių.
Iš globėjų gavę skanėstą – obuolio skiltelę – asilai snukiu draugiškai baksi ir atvykėlių rankines, – girdi, trauk skanėstą.
Senos ožkos šioje prieglaudoje apsigyveno, kai jų šeimininkė emigravo į užsienį.
Ugnė ir Jurgita teigė nesuprantančios, kodėl išvykdami emigrantai savo šunis ir kates atiduoda į prieglaudas Lietuvoje, juk juos galima vežtis kartu.
Kiekvieną vakarą gyvuliai iš pievų parvedami į tvartą. Nors ganyklos aptvertos elektriniu piemeniu, tačiau prieglaudos šeimininkės nerizikuoja, nes visai netoli esančiame draustinyje yra vilkų.
Ugnė ir Jurgita teigė, jog žmonės be reikalo kaltina vilkus, kai šie papjauna jų galvijus: „Rūpinkis gyvulių saugumu, ir nebus problemų“.
Paukščių būryje išskirtine globotine jaučiasi višta Ramunėlė. Ji viename Lietuvos paukštyne buvo auginama kaip broileris, tačiau sunegalavo, ir buvo išmesta nugaišti.
Prieglaudos šeimininkės pasakojo, jog Ramunėlė nedraugauja su kitomis vištomis, laikosi nuo jų atokiau. Stambia višta tapusi nuo mirties išgelbėta Ramunėlė sekioja paskui savo gelbėtojas lyg prieraišus šunelis, mėgsta būti glostoma.
Ugnė ir Jurgita tikisi (tikra ta žodžio) prasme ant kojų pastatyti ūgtelėjusį kalakučiuką. Paukštis negali vaikščioti, nes neišsitiesia jo kojos.
„Mums jį atidavę žmonės sakė: „Jei išgydysite, pasilikite jį sau, jei nugaiš, atiduokite šunims“. Bandysime gydyti, gal net kineziterapijos prireiks“, – apžiūrinėdama ligotą įnamį kalbėjo Jurgita.
Reabilitacijos prieglaudoje keli šunys ir katės kol kas gyvena voljeruose, pratinasi prie naujos aplinkos.
Prieš kurį laiką Ugnė ir Jurgita iš prieglaudos parsivežė du penkių mėnesių šuniukus. Jie buvo paimti socializuoti, nes labai bijo žmonių.
„Šubertą radome sodybos apylinkėse. Jis buvo išmestas iš mašinos ir ilgai valkatavo, todėl turime jį laikyti su pavadžiu, nes vis taikosi pabėgti“, – apie juodakailį globotinį pasakojo veterinarės.
„Dabar bus daug triukšmo“, – įspėjo Ugnė, eidama atidaryti gyvenamojo namo durų.
Po akimirkos į kiemą pasipylė garsiai lojančių įvairaus dydžio šunų būrys. Tačiau aršus lojimas tebuvo priminimas atvykėliams, kad šie nepamirštų, kas čia šeimininkai.
Pareigą atlikę šunys tuoj pat nutilo, visai nekreipė dėmesio į šalia tingiai besisukiojančias kates ir vienas per kitą puolė rodyti dėmesį Ugnei ir Jurgitai.
Didžiausias šiame būryje – Stafordšyro terjeras Koksas. Jis yra donoras, reguliariai duoda kraujo nelaimės ištiktiems ar sergantiems šunims.
Prieglaudos šeimininkės žino daugybę istorijų apie šunų sukandžiotus vaikus ir suaugusius. Veterinarijos specialisčių nuomonė tvirta, – dėl tokių nelaimių kaltinti galima tik neteisingai su keturkoju besielgusį jo šeimininką, netinkamu elgesiu sužalojusį šuns psichiką, pavertusį jį kraugeriu.
„Praėjusiais metais viename Lietuvos rajone du didoki šunys mirtinai sudraskė močiutę. Kartu su gyvūnų globos organizacijos nariais nuvažiavau į tą sodybą. Šunys mus ramiai prisileido, paėmėme juos ant rankų ir nunešėme į mašiną.
Aiškinausi, kokios galėjo būti agresijos priežastys. Šunys iš karto sureagavo į staigiai pakeltą lazdą. Matyt, prieš juos buvo taip smurtaujama.
Šeimininkas turėjo suprasti, jog į voljerą šunų einančiai pašerti močiutei, besiramsčiuojančiai lazdele, gali grėsti rimtas pavojus, tačiau apie tai nepagalvojo“, – pasakojo Ugnė.
Į savo reabilitacijos prieglaudą renkančios tik tuos gyvūnus, kurie turi sveikatos ar elgesio problemų, Ugnė ir Jurgita pasiryžusios savo švietėjiška veikla bent kiek pakeisti ir keturkojų šeimininkų požiūrį į savo augintinius.
