„Visada labai mylėjau gyvūnus, nuo vaikystės tvirtai žinojau, kad tikrai auginsiu šunį. Domėjausi įvairiomis veislėmis, bet labiausiai akis visada traukė suplotasnukiai. Iš pradžių svarstėme apie mopso pirkimą, pradėjome daugiau jais domėtis, dairėmės veislynų. Prisijungiau prie mopsų augintojų grupės socialiniame tinkle „Facebook“, ten sužinojau labai daug naudingos informacijos, taip pat apie suplotasnukių gelbėtojus VšĮ „DogSpotas“.
Pradėjau domėtis jų veikla, skaitydavau istorijas šunų, kurie patekę į jų globą. Tikriausiai tada atėjo suvokimas, kad šuniui dokumentai, tikrai ne „dėl parodų“, kuo skiriasi daugykla nuo veisyklos. Skaitant tas istorijas pasidaro graudu ir pikta. Pikta dėl to, kad kai kurie mūsų, prieš įsigydami augintinį, net nepasidomi nei pasiriktos veislės bruožais, nei būsimomis išlaidomis, nei juolab, kur reikia pirkti būsimą augintinį, kokia jo kilmė.
Kol nepradėjau domėtis, taip pat daug ko nežinojau ir lygiai taip pat kaip ir daugelis galvojau, jog dokumentai tik parodoms. Bet manau normalu, kad kai ruošiesi žengti tikrai atsakingą žingsnį ir į savo šeimą priimti naują narį, domiesi absoliučiai viskuo nuo A iki Z. Atsakomybės jausmo – tiek tik reikia, ir galbūt prieglaudos turėtų mažiau darbo.
Jau buvome nusprendę, kad nepirksime, o priglausime nelaimėlį iš prieglaudos. O kol aš jau tyliai svajojau, kaip vaikščiosime po naujai sutvarkytą parką greta namų su naujuoju augintiniu, Vytautas susisiekė su „DogSpotu“ ir susitarė, kad atvyksime susipažinti su Goldu. Būtumėte matę mano džiaugsmą, kai tai sužinojau!
Goldas – tai nuostabaus charakterio mopso mišrūnas, kuris prieš pusantrų metų pažvelgęs į mus absoliučiai pavergė mūsų širdis ir labai greitai tapo visaverčiu šeimos nariu. Goldas į prieglaudą pateko dėl priežasčių, kurių buvę šeimininkai kaip ir neįvardino. Šuo su sveikata problemų neturėjo, absoliučiai taikus ir be galo mylintis visus, o ypač maistą. Iki dabar svarstome, kaip kažkas galėjo jo atsisakyti? Pritrūko kantrybės auklėti? O galbūt išvaizda nelabai „atitiko skonį“? Kad ir kaip ten bebūtų, Goldas labai nesunkiai įsisavino naujų namų taisykles ir dabar elgiasi kaip tikras išauklėtas šuo.
Tiesa, kartais svečiuose taisykles pamiršta, kaip mėgstame sakyti, „nusianuliuoja parametrai“. O išvaizda? Argi ji galėjo užkliūti? Galbūt ir taip, kadangi toli jis nuo mopso veislės standartų, bet jis mums pats gražiausias, o ir vaikščiodami sulaukiame daug komplimentų. Ypatingai žmonės atkreipia dėmesį į riestą uodegą ir dideles akis.
O kokios jos būna, kai prašo maisto… Bet prie šio žvilgsnio įpratome, tad Goldui, galime sakyti, nelabai pasisekė, kadangi nuo stalo maisto negauna, o paties maistas visada skrupulingai sveriamas. Goldas myli maistą ir dėl jo tikrai velniui sielą atiduotų, ėstų ėstų ėstų… O ir išrankus nėra, tik salotos lapą paslapčiomis išspjauna. Ir „Karvutės“ saldainių sušlamštęs su popierėliais visą maišelį, ir jelapeno… Pastarasis įvykis įsimintiniausias, kadangi Goldo organizmui nelabai patiko šis pasirinkimas. Bet net ir jausdamasis blogai, apetito neprarado nei kiek.
Gerai tas, kad reikiamą tabletę kaip saldainį suryja, nereikia derėtis. Sakome, jog į namus atėjusį vagį už sudžiūvusį duonos kriaukšlį ir prie stalo pasodintų, kava pavaišintų ir parodytų, kur pinigai sudėti, jeigu tik žinotų. Myli jis visus besąlygiškai, sutaria su visais, draugiškas ir meilus šuo. Tiesa, prie žmonių labiau patinka eiti, nei prie kitų šunų, nes žmonės juk skanukų duoda.
Dažnai išgirstame klausimą: „Jis tikriausiai knarkia?“. Tikrai taip! Bet, tiesą pasakius, aš to net negirdžiu – man tikriausiai pasisekė. Goldo atsiradimas mūsų šeimoje tikrai pakeitė gyvenimą. Pirmiausia, tai kur kas dažniau išeiname pasivaikščioti gryname ore. Taip pat, grįžęs namo, visada esi priverstas nusišypsoti, nes ten jau laimės šokį šoka Goldas, energingai judindamas savo riestą uodegą, nes be galo džiaugiasi, kad grįžai! Ir paskutinis esminis pasikeitimas – pusę mažutės virtuvės užima didžiulis šuns maisto maišas.
Mylime kiekvieną dieną vis labiau!“
