„Prieš priimdami Nairą į savo šeimą, jau turėjome du šunis. Vienas iš jų, kaip mes sakome – „pirmasis mūsų vaikas“ – prancūziukas Ambalas, kurį parsinešėme prieš 11 metų. Vėliau atsirado vaikai, tačiau prieš keletą metų pradėjome galvoti, kad norėtume antro šuniuko. Taip mūsų namuose atsirado Čipsis – mopsiuko ir pekino mišrūnas. Po kurio laiko pradėjome domėtis VšĮ „Dogspotas“ organizacija, nes jautėme, kad suplotasnukiai yra mūsų „favoritai“.
Stebėjome jų istorijas, užmezgėme kontaktą. Pradėjo kirbėti mintis, kad norime trečio šuns. Apsisprendimą priimti trečią augintinį į savo šeimą lėmė tai, kad norėjome dar vieno draugo savo dviems „kriuksiukams“. Norėjome išgelbėti dar vieną širdutę ir suteikti jai galimybę nugyventi laimingą likusį savo gyvenimą pas mus, na, ir, be abejo, tiesiog norėjome trečio šuns. Apie gyvūno įsigijimą iš kitur ar mažiuką net nesvarstėme. Asmeniškai man labai patinka senjorai. Taip mūsų namuose atsirado Naira iš „Dogspoto“. Kai Naira atvyko pas mus, jai buvo 7 metai ir visiškai netrukus sukaks metai laiko, kai mes kartu. Beje, ne per seniausiai atšventėme aštuntąjį jos gimtadienį.
Kurį šunelį imti iš „Dogspoto“, ilgai nesvarstėme, organizacijos vadovė Indrė žinojo geriau už mus ir atsižvelgdama į mūsų turimus augintinius, jų charakterius pasiūlė mums susipažinti su Naira. Kai parsinešėme šią draugę namo, ji vardą jau turėjo, kiek man žinoma, „Dogspoto“ organizacijoje, globotiniai gauna naujus vardus. Nairos istorija iki patekimo į laikiną globą labai paini, bet neabejotina tai, kad ji iki tol gražaus gyvenimo nematė, nebuvo mylima, kol galiausiai, tapo niekam nebereikalinga.
Nairai atkeliavus pas mus, ji buvo labai rami ir uždara, gyveno tarsi savame pasaulyje. Mūsų kiti du draugai Nairą priėmė gerai, išskyrus Čipsio pavydų žvilgsnį, kad ne jis glostomas ir ne jis dėmesio centre. Tačiau Čipsis draugiškas Nairai, niekada neurzgia, nekanda, bet ir per daug nedraugauja. O Ambalas kaip katinas vaikšto vienas ir jam nelabai svarbu, kas su juo gyvena ir kodėl. Taigi linksma mūsų trijulė nei labai draugauja, nei pešasi. Naira nėra iš tų, kurie mėgtų žaisti ar išdykauti. Jai svarbiausia būti šalia žmogaus, o kiek dar šalia gyvena šunų, nelabai skaičiuoja, ji įpratusi.
Nairos didžiausias malonumas skaniai pavalgyti ir pamiegoti, tačiau maistą labai ribojame, maitiname pagal nustatytas dietines normas, nes ji tikras „batonėlis“, kiek paritus, tiek pastačius. Mėgsta susirangyti ant kelių visada, kai tik randa progą. Apskritai, ji visada šalia manęs. Naktį miega savo guolyje, tačiau jos žadintuvas visada užstatytas, 6 val. ryto jau žadina valgyti. Duodu suprasti, kad nieko nebus, reikia dar miegoti, tai laukia dar valandėlę kitą. Kai nereikia į darbus, pasiruošiame maisto iš vakaro, belieka tik sucypus paduoti, tada ramu, miegos nors ir visą dieną. Išlepinome…
Naira nemėgsta žaisti su žaislais, matyt, nežino, kas tai yra. Niekada neloja ant žmonių, loja tik tada, kai prašo valgyti. Labai mėgsta pasivaikščiojimus, mėgsta važiuoti automobiliu. Liptų į visas mašinas iš eilės, kad tik važiuotų kur nors. Tačiau į savo kiemą išeiti ir aktyviai leisti laiką visai nenori. Reikia „išgrūsti“ pro duris, tada jau eina, tačiau tik išlindusi į lauką vėl sėdi. Svarbiausia pavalgyti ir pamiegoti. Taigi jau beveik metai, kai mes kartu. Dėl savo sprendimo nėkart nesuabejojome, per tą laiką dar spėjome ne vieną šuniuką laikinai priglausti ir tai tik į gera. Tikiu, kad Naira tikrai laiminga pas mus, kaip ir mes. Savo meilę jai jau įrodėme ir ji tai jaučia. Be galo džiaugiamės suteikę jai šansą gyventi naują gyvenimą.“
