„2017-ieji. Žiema. Ir aš, tuomet 31-erių suaugęs žmogus, tarsi parengiamosios grupės pyplys sėdžiu visa marga. Ne, ne grožio salone. Lovoje. Vėjaraupiai surietė taip, kad veidrodžiai tapo aršiausiais priešais, o geriausiu draugu – savęs gailestis. Buvau beveik „Grožio peilio“ herojė, tik ne ta, kuri su tuo gražiu daktaru, o viena tų, beviltiškų, bet dar vis tikinčių, kad šansų yra. Laikas buvo maždaug toks.
Jau kurį laiką pasvajodavau apie šuniuką, panaršydavau „Lesės“ puslapyje, mat jokių minčių apie kilmingus ponus iš veislyno neturėjau. Tačiau akistata su bakteriologinio ginklo sprogimui prilygstančia liga dar labiau paskatino svajonių įgyvendinimą. Pradėjusi sveikti (vis dar atrodžiau kaip musmirė, bet jau tokia pavytusi), tiesiu taikymu numyniau į „Lesę“.
Ten jų tiek daug… TIEK DAUG! Visokių: nuo naujagimių, iki senukų, nuo mišrūnų iki kolio, nuo ašarų iki džiaugsmo. Ir visus, absoliučiai visus norėtųsi pasiimti. Ir vienas už kitą gražesni. Tik dauguma – liūdni. Ir tik staiga, tuo, pavadinkime, periferiniu žvilgsniu pastebiu kažką, gulintį ant nugaros ir plakantį uodega.
Priėjau. Pilvas išverstas, kojos išskėstos (supratau, kad mergytė, nes pati mielai viską demonstravo), akys apvalios. Paprašiau, kad leistų su ja išeiti į lauką. Išėjome ir daugiau nebesiskyrėme. Aš nesu įsimylėjusi iš pirmo žvilgsnio. Nesu ir iš penkto. Išskyrus tą kartą. Ir ji nematė nei mano baisiųjų vėjaraupių „bučinių“, nei susivėlusių plaukų ar išbalusio veido. Prisiekiu, jie – tarsi koks echoskopo aparatas, sugeba pamatyti širdį su visais prieširdžiais.
Grįžome namo. Mūza. Toks bus jos vardas. Ji mano kūrybiniame darbe neš įkvėpimą – nusprendžiau ir buvau teisi. Nešė nuo pirmųjų dienų. Iš pradžių nedrąsiai, vėliau vis drąsiau. Bėgo dienos, Mūza greitai priprato prie manęs, mamos, prie namų, draugų. Kailis gražėjo, akys vis labiau blizgėjo, pilvas didėjo. Ir didėjo. Ir dar labiau didėjo… Ir judėti jame kaži kas pradėjo.
6! Tiek skirtingų spalvų šuniukų papildė mūsų namus. Kitaip tariant, pasiėmėme vieną Mūzą su 6 priedais. Per du mėnesius, kol šuniukai augo pas mus (vėliau jiems visiems radome šeimininkus), aš pamačiau, koks besąlygiškas gali būti atsakomybės, pareigos jausmas, koks kiekvienas jų jai buvo brangus, kaip juos saugojo, mokė, prausė. Kaip su jais žaidė. Kaip kentė skausmą, kai sparčiai augantys šuniukai iki raudonumo nutampė spenelius. Ir kaip kantriai kiekvieną maitino. Mūza yra ne tik kūrybos įkvėpėja. Ji įkvepia būti žmogumi.
Jei kiekvienas žmogus būtų nors iš dalies toks, koks gali būti šuo, mes suktume galvą dėl kur kas svarbesnių dalykų, nei savęs gailestis susirgus, savęs plakimas, kai tingisi, savęs ribojimas, kad sutaupytume, savęs tenkinimas, kai išlaidaujame. Mes nesureikšmintume savęs, kaip sureikšminau aš, pradėdama visą šią istoriją nuo savęs. Mūza atsibudusi negriebia telefono ar kompiuterio, ji ateina palaižyti veido ir dar snūstelėti šalia. Mūza nemoka komandų, nes mūsų namuose komandų nėra. Mes neliepame, neįsakome, neverčiame. Mes draugaujame. Ir skaniai valgome ne po žodžio „sėdėt“. Mūza nepyksta, jei nepavyksta gauti, ko nori. O įsivaizduokime, kaip tokioje situacijoje elgiamės mes. Aš turiu šunį be kilmės dokumentų. Patį kilmingiausią šunį.“
