„Paskutinį 2018-ųjų rugsėjo savaitgalį pirmąkart viešėjau Švenčionių rajone esančiame bičiulių tėvų kaime. Tą lemtingą šeštadienio pavakarę vaikščiojome po gražias jo apylinkes. Paėjus tolėliau nuo kaimo, prie kelio šalia miško tarp medžių netikėtai pastebėjome du mažyčius (maždaug dviejų mėnesių amžiaus) rainus katinėlius. Išvydęs kartu su mumis lakstantį šunį, vienas iš jų pašiaušęs ir išrietęs nugarą pradėjo šnypšti, o kitas iš išgąsčio įšoko į medį. Kai pasilenkusi pradėjau fotografuoti, pirmasis iškart užšoko man ant kelių. Fotosesija ilgai neužtruko ir po kelių minučių pajudėjome link namų, esančių už kelių kilometrų.
Nors nuojauta kuždėjo, jog šiuos gražuolius kažkas specialiai nuvežė ir paliko pamiškėje prie kelio, toliau nuo artimiausių gyvenviečių, visgi minčių apie galimybę juos bent laikinai priglausti nebuvo. Juo labiau, jog tuo metu buvau svečiuose. Tačiau vėlyvą vakarą prieš miegą besižavint įamžintų rainiukų portretais, mane pradėjo graužti sąžinė ir suspaudė širdį vien tik pagalvojus, jog tie mažyčiai sutvėrimai visą naktį šąla (o tuo metu kaip tik buvo pirmosios šalnos) palikti vieni… Ta mintis persekiojo visą naktį, vos tik prabusdavau. Dėl to kitą dieną, kai jau ruošėmės kelionei namo į Vilnių, nedvejodama pasiūliau mane vežusiai bičiulei prasukti pro tą vietą, kur matėme kačiukus, nors, tiesą sakant, tiek aš, tiek ji, nelabai tikėjome, jog, praėjus beveik parai, ten pat juos rasime.
Iš pradžių, kai sustojome, tuo beveik ir įsitikinome, nes išlipus iš mašinos nieko nesimatė. Tačiau nepraėjus nė porai minučių iš po medžių kniaukdami išlindo tie patys raini katinėliai, kuriuos mes tučtuojau įdėjome į kartoninę dėžę ir pasiėmėme į automobilį. Minčių pasilikti juos sau tuo metu neturėjau, nepaisant to, jog niekada nebuvau abejinga katėms. Abejojau, ar sugebėčiau tinkamai pasirūpinti, juolab, kad gyvenu viena, daug keliauju, namuose daug daiktų ir vazoninių gėlių. Žinojau, jog artimieji, be kurių pagalbos neišsiversčiau, taip pat būtų prieš.
Taigi iš pradžių atvežėme kačiukus į vieną iš Vilniuje esančių prieglaudų, bet, deja, sekmadienio popietę nauji gyventojai čia nebuvo laukiami. Telefonu sužinojome, jog panaši padėtis ir kitur, o po poros valandų beviltiškų pastangų įsiūlyti paimti našlaičius įvairiems draugams bei pažįstamiems nebeliko kitos išeities, kaip tik pačiai paimti ir bent laikinai įsileisti juos į savo namus.
Paviešinusi šią situaciją ir paskelbusi rainiukų nuotraukas socialiniuose tinkluose, tą patį vakarą gavau žinutę iš vienos prieglaudos, jog, jei galėsiu palaikyti iki rytojaus, kitą dieną galiu juos atvežti. Ir nors pati toliau intensyviai ieškojau šioms, kaip paskui paaiškėjo, sesutėms namų, jau po pirmųjų pažinties valandų jas taip pamilau, jog giliai širdyje nebenorėjau su jomis skirtis.
Be to, stebint sesučių – likimo draugių – tarpusavio ryšį labai norėjosi, jog jos taip ir liktų drauge ir nebūtų išskirtos. Nors planavau ir buvau beveik sutarusi, visą savaitę vengiau ir vis atidėliojau sprendimą išvežti katytes į prieglaudą. Pamažu visos aplinkybės susiklostė taip, jog abidvi gražuolės taip ir liko gyventi mano namuose. Draugų ir nuostabios kaimynės, be galo mylinčios gyvūnus ir ne kartą pasiūliusios savo pagalbą, dėka, dalis problemų, kurios anksčiau atrodė neišsprendžiamos, laikui bėgant taip pat išsisprendė.
Dabar, praėjus daugiau negu pusei metų, galiu drąsiai tvirtinti, jog esu labai laiminga, priėmusi šį lemtingą savo gyvenime sprendimą. Ir nors atsirado nemažai naujų iššūkių, rūpesčių ir šiokių tokių problemų, atmosfera mano namuose labai pasikeitė. Naujosios šeimos narės įnešė daug gyvybės ir džiaugsmo, nuolat praskaidrina kasdienybę ir pakelia nuotaiką.
Solė ir Mija vardus gavo pagal natas sol ir mi, kadangi pati esu fortepijono mokytoja ir mano namuose vyrauja muzikiniai motyvai, kartais vyksta pianino pamokos. Jos puikiai sutaria, abidvi yra labai meilios, draugiškos tiek su manimi, tiek su ateinančiais svečiais. Nors išoriškai jos labai panašios, jų charakteriai skiriasi. Mija aktyvesnė, daugiau „kalba“, tarsi kažką pasakotų, ypač mėgsta pro langą stebėti į balkoną vis atskrendančius balandžius, o naktį arba ankstyvą rytą pati pirmoji atlekia pas mane į lovą ir užlipusi ant manęs tuojau pat „įjungia motorą“. Solė ramesnė, mėgsta gulėti ant nugaros, išvertusi savo taškuotą pilvuką. Maistas – jai vienas iš svarbiausių prioritetų.
Ypač miela stebėti, kaip sesės prausia viena kitą, miega susiglaudusios (tiesa, tai būna ne taip jau dažnai) arba žaidžia, dūksta lakstydamos po namus, mėtydamos kamuoliukus arba kaštonus. Galėčiau dar daug pasakoti apie šias mylimas augintines, kurios man yra didžiulė Dievo dovana ir be kurių dabar jau nebeįsivaizuoju savo gyvenimo…“
