Žinojome, koks bus mūsų šuns vardas, kai tik jį turėsime, – Oregonas, jei berniukas, Arizona, jei mergaitė. Taip ir slinko dienos, šnekant apie tai, kas bus – ar bus didelis, ar bus linksmas, ar mėgs važiuoti mašina, ar iškiš liežuvį, kai važiuosime. Tik buvo šimtas „prieš“. Pavyzdžiui tai, kad nuomojamo buto savininkas savo bute šuns nenorėjo. Velniop – persikraustėme į nuosavą.
Tada nuvykome į prieglaudą. Regis, tik apsižiūrėti, nors esu įsitikinusi, jog abu žinojome, kad nebegrįšime tuščiomis. Ten prie Andriaus pribėgo toks ilgas kaip dešrelė, atlėpausis, visas apdulkėjęs juodulys. Bakstelėjo nosimi jam į koją, aplaižė ir Andrius pasakė: „Noriu šito.“ Aš dar blaškiausi – ir to gaila, ir to, negi šitą paliksime, o ar galima imti penkis, ne vieną. Bet Andrius pakartojo: „Šito noriu.“ Kitądien, užpildę anketas, pasikalbėję su prieglaudos darbuotojais, įsivertinę savo tinkamumą, važiavome jo pasiimti.
Pamenu, kad iš tikrųjų dar būtų reikėję dieną palaukti, bet Andrius sakė: „Paprašykime šiandien, gal jau galima šiandien, paprašykime, paprašykime, paprašykime.“ Grįžome jo pasiimti, įsikėlėme lapausį mašinon dar šiek tiek išsigandusį ir jau Vilniuje, prie gyvūnų prekių parduotuvės, šis apsivėmė“, – prisiminė Fausta.
Pasak jos, per maždaug dvidešimt penkias minutes Oregonas įprato prie to, jog yra žvaigždė, kad visi nori jį paglostyti ir pašnekinti, ir nedrąsumas pasiliko kažkur tame kaime, iš kurio jį atsivežėme.
„Pirmos dienos buvo visai ne tokios, kaip buvo galima įsivaizduoti. Daugiausiai laiko praleidome valydami balas, nes lauke Oregonas kelias savaites priešinosi atlikti reikalus taip užsispyrusiai, kad kentėdavo gerą pusdienį. Namuose palutes apvarydavo ratu. Gal euforija buvo kalta, gal meilė, bet kantriai valėme ir visur jį vežiojomės su pasididžiavimu – šis, atsidėkodamas, mokėjo elgtis kaip karališkas šuo. Restorane, parduotuvėje, parke – beveik kaip šuo su aukštuoju išsilavinimu.
Parodėme jam jūrą, parodėme jau bemaž pusę Lietuvos. Pažadėjome: šitas šuo, kaip kai kas sako, nekilmingas, be veislės, gyvens tokį kilmingą gyvenimą, kurio gal nė nesapnavo. Ne, ne apie blizgučius mes. Apie tai, kad galės sau lakstyti laukais, gainioti paukščius, kaip jam patinka, rausti smėlį, gaudyti pagaliukus, skaniai valgyti, visur, kur tik įmanoma, važiuoti kartu, ir niekada nejausti baimės, kad jį paliks. Taip, kaip karštą pavasario dieną kažkas jį paliko kukurūzų lauke, greta Alytaus. Dzūkas jis.
Dabar jis jaučiasi mažų mažiausiai kunigaikščiu ar popiežiumi – toks numylėtas ir išpopintas yra. Lanko mokyklą, kurioje yra pirmūnas. Pažįsta visus kaimynus ir jų šunis. O kai išeiname į kiemą, pakėlęs savo ausis-sparnus stebisi, jei koks praeivis nepasilenkia jo paglostyti. Oregonas ruošiasi kelionei į Ameriką, kur gal kažkada aplankys valstiją, kurios vardu yra pavadintas – Oregoną. Jam tas vardas tinka. Jis loja lokio storumo balsu, kartais siunta, bet savo vidumi yra tvirtas, užsispyręs bei ramus. Rytais, prabudęs, pasideda galvą ant krūtinės, žiūri ištikimomis akimis ir baksteli šlapia nosimi.
Ar pasikeitė gyvenimas turint Oregoną? Ir taip, ir ne. Viskas lyg ir taip pat, tik šimtą kartų geriau. Jis yra vienas geriausių mūsų gyvenimo sprendimų, savo buvimu atnešęs tiek daug ramybės į tą neramų ir skubantį gyvenimą. Parodęs, ką reiškia besąlygiška meilė – tokia, kuri nedings, net jei pasaulis griūtų“, – pasakojo Fausta.
