„Ėjau iš darbo namo ir netoli namų pamačiau lakstantį labai gražų, vienišą šuniuką. Dar pagalvojau, kur čia jis vienišas, nematytas, laksto tokiu šaltu oru. Kitą dieną su vyru vėl pamatėme šį šuniuką lakstantį netoliese. Pagailo jos, padavėm valgyti, o valgė labai godžiai.
Po to pastebėjome, kad šuniukas nakvojo mūsų lauko malkinėje. Pradėjome ją maitinti, sukonstravome šiokią tokią būdą iš parankinių medžiagų. Vis dar tikėjomės, kad atsiras jos šeimininkai. Įdėjome skelbimą į laikraštį (socialiniais tinklais tuo metu dar nesinaudojome), bet niekas jos taip ir nepasigedo…“, – prisiminė Klajūnės istoriją.
„Kas beliko daryti, įleidome ją į katilinę, išprausėme, nuvežėme pas veterinarą. Jis pasakė, kad tai dar labai jauna, daugiausiai 2 metų kalytė. Mes tuo metų apie šunų auginimą nieko nenutuokėme, šuniukų niekada neturėjome. Mums tai buvo didelis iššūkis. Pradėjome galvoti jai vardą. Vyras pavadino ją Klajūne, pagal tai, kaip ji pas mus atsirado. Man šis vardas pasirodė per ilgas, nepatogus kviesti ir aš jai daviau dar ir Ledi vardą. Taip ji iki šiol ir turi abu vardus ir kviečiama atsiliepia į abu“, – pasakojo šeimininkai.
Bet ši istorija tuo dar nesibaigė.
„Pasirodo, mūsų Klajūnė-Ledi laukėsi šuniukų. Streso ir nerimo buvo begalė, nes apie šuniukų gimimą neturėjome nei menkiausio supratimo. Bet jį šaunuolė, pati su viskuo kuo puikiausiai susitvarkė. Mums beliko tik stebėti ir džiaugtis šunyčiais.
Taip mes ir įsitaisėme mūsų naująją šeimos narę. Mūsų dukra jau buvo išvykusi studijuoti į kitą miestą, tai šunytė užpildė tą atsiradusią tuštumą namuose. O dabar mes be jos jau neįsivaizduojame gyvenimo. Tai geriausia mano draugė, mes su ja visada geriame kavą lauke, ji gauna savo sausainiukų ir įsitaiso man ant kelių.
Visur mane sekioja, kai ką nors veikiu. Ir dar labai džiaugiuosi, kad ji išveda mus pasivaikščioti mažiausiai 4 kartus per dieną bet kokiu oru. Juk pasivaikščiojimai gamtoje dar nė vienam nepakenkė. Vyras ją taip pat labai myli. Kai jam ateina eilė eiti pasivaikščioti, tai jis dažniausiai važiuoja dviračiu, o Klajūnė-Ledi labai noriai bėga šalia“, – tikino Liuba.
„Mūsų Klajūnė-Ledi yra be galo sargi, nors yra nedidukė. Žmones mes iš karto perspėjame, kad neitų prie jos. Kai kurie draugai pradžioje netikėjo, kai sakėm, kad gali įkasti, bandė ją paerzinti, bet kai pamatė, kaip ji pradeda loti, praeina noras artintis prie jos. Kelis drąsuolius yra net truputį „pakrikštijus“.
Vienas kaimynas ją pavadino koviniu šunimi. Bet mums ji be galo miela, švelni ir protinga. Ir dar ji labai skiria gerus žmones ir šunis, tik retai su kuriais draugiškai elgiasi. O vieną kaimynų šunį tai pavadinome didžiąją gyvenimo meile. Kai jį susitinka, tai jau tiek džiaugsmo abiem būna! Dar mes labai juokiamės, kai žiemą kuriame pečių ir įsijungia siurbliukas, pasigirsta vandens tekėjimo garsas tai Klajūnė-Ledi labai pradeda loti, tartum pultų didžiausias priešas, ir taip kiekvieną kartą. Apie ją dar būtų galima pasakoti ir pasakoti, kiek visko per tuos bendrus mūsų gyvenimo metus nutiko. Bet pabaigai noriu pasakyti, kad labai džiaugiamės, kad tada prieš 8 metus ji mus pasirinko“, – sakė Liuba.
