Šansą Diana ir Vilius vadina tikru siurprizu, nes dar neplanavo turėti šuns, juo labiau, jo nesirinko.
„Vėlų sekmadienio vakarą gavau iš tetos nuotrauką, kurioje buvo mažas, drebantis, bet žaismingas šunelis – pasirodo, jį miške rado mano pusbrolis. Kadangi atrodė, jog šuo veislinis, iš karto pasidalinau žinia „Facebook“ ir visose tos vietovės bendrijų grupėse, tikėjomės rasti išsigandusius mažylio šeimininkus“, – jo istoriją prisiminė Diana.
Šuniukui reikėjo laikino vardo, todėl jį nusprendė simboliškai pavadinti Šansu, nes jis buvo rastas vakare, prieš pačią pirmąją rudens šalną. Be to, iš jo būklės matėsi, jog jos jis tikrai nebūtų išgyvenęs.
„Kadangi šuo turėjo daug erkių bei buvo su labai nudraskyta oda, pažadėjau tetai pirmadienį vakare nuvežti jį pas veterinarą. Iki vakaro iš kelių šaltinių atėjo informacija, jog šuniukas yra išmestas iš daugyklos. Viskas atitiko: veislė, amžius ir vieta. Taip pat paaiškėjo, kad tai ne pirmas jų išmestas šuniukas.
Iš ankstesnės vados buvo išgelbėta kalytė, kuri išgyveno tik 11 mėn., nes pralaimėjo nelygioje kovoje su genetine liga. Norisi tarnybų klausti, gal nereikėtų leisti tokiems dalykams vykti? Šuniukas neturėjo „prekinės išvaizdos“, oda buvo užkrėsta, dėl to jis buvo visas nusidraskęs bei nuplikęs, jis nuolat inkšdavo, gal ir miegoti „verslininkams“ trukdė.
Tik pas veterinarę pastebėjome, jog ant vienos kojos turi vienu pirštu daugiau – nors ir nelabai į akis krentantis defektas, bet gal ir tai paskatino vos 2 mėnesių šuniuką išmesti į šaltą naktį“, – pasakojo Diana.
„Kai su Viliumi vežėme Šansą pas veterinarę, jau žinojome, jog jis šeimininkų neturi, taigi naujas tikslas buvo įvertinti šuniuko būklę ir rasti jam mylinčius namus. Dėl nudraskytos odos ir šašų veterinarė jam įtarė odos grybelį, todėl jį reikėjo kuo greičiau išsivežti iš tetos namų, nes ten gyvena kitas šuo bei vaikai.
Po vizito pas veterinarę Šansas atkeliavo į mūsų namus. Nusprendėme, jog pasilikti jo šiuo metu tikrai negalime, nes abu buvome ką tik radę naujus darbus, o šuniuką reikėdavo pamaitinti ir per pietus bei kuo anksčiau grįžti vakare. Taip pat nedidelis butas atrodė netinkama vieta auginti Cane Cors.
Taigi išsikėlėme naują tikslą – duoti Šansui šiek tiek laiko atsigauti, apgydyti odą bei padėti atgauti šiek tiek svorio (šuniukas svėrė vos 4 kg, kai veislės norma – 9 kg) ir tuomet rasti jam gerus namus“, – prisiminė Diana.
Paskelbę, kad šuo ieško namų ir atsirado nemažai gera norinčių ir pasiruošusių padėti žmonių.
„Deja, daug kas turėjo kitą augintinį ar mažų vaikų, todėl, kol buvo įtariamas grybelis, negalėjome jo atiduoti į tuos namus. Susidūrėme su kita dilema: kaip įvertinti, jog žmonės tikrai mylės ir gydys šį šunį, ir nepaims jo kaip įvaizdžio detalės, o supratę, jog sergantis šuo ne toks ir smagus aksesuaras, juo tiesiog atsikratys.
Šansas pas mus jau gyveno antrą savaitę, tuomet pasirodė, kad paaukoti pietus darbe, kad pamaitintum šunį, nėra taip ir sudėtinga, o dėl gyjančios odos jis nustojo inkšti naktimis ir mes kuo puikiausiai išsimiegodavome.
Visas gydymas ir matymas, kaip jam puikiai pavyksta sveikti, tiesiog surišo mus ir supratome, jog mes pradėjome ieškoti priežasčių jo neatiduoti. Taigi taip laikina globa tapo nuolatine, o laikinas vardas, dar kartą įrodydamas, jog nėra nieko pastovesnio už laikinumą, tapo tikruoju“, – sakė Diana.
„Pirmomis savaitėmis Šansas atsikeldavo iš gulto tik valgyti arba, jei jau labai labai paprašydavome. Nusprendėme, jog gal toks jo būdas. Jis – šuo intravertas. O gal ir ne. Pasirodo, jog jam tik reikėjo atgauti jėgas, ir kasdien jis įrodo, kaip mes klydome manydami, kad jis bus ramus.
Šansas yra visiškas gyvsidabris, nuvaikantis visus aplinkinius šunis, jam nėra nieko geresnio už praeivių dėmesį ir paglostymus ir jis pasirengęs visada bendrauti ir žaisti. Tikras stebuklas, jog turėdamas tiek energijos jis nėra labai destruktyvus, jis labiau užimtas daiktų sunešiojimu į jiems skirtas vietas (kol kas mūsų ir jo nuomonė, kur turi gulėti tam tikri daiktai, nesutampa).
Gal kiek nukentėjo grindjuostės, kurios šiaip ar taip mums nepatiko, tai jis tik priėmė sprendimą už mus. Kitas didžiausias jo pomėgis – maistas. Atrodo, jis alkanas visada ir valgytų tiek, kiek jam duotų. Žinoma, tai nenuostabu, kadangi jis vis dar labai atsilieka nuo jam priklausančio svorio, nepaisant to, jog priauga po kilogramą per savaitę“, – tikina Diana.
