„Mes turime du vaikučius. Vyresnėlei jau 3,5 metų. Vaikams būtina mokėti rūpintis kitais, bent jau mes su vyru taip manome, todėl šuniukas – geriausia, nuo ko reikėtų pradėti. Vos tik Barborai suėjo treji metai, pradėjome jai ieškoti draugo.
Tiesa, ilgai svarstėme, kokios veislės šunelis tiktų ir vaikams, ir suaugusiems. Vis nepirkome, nors dažnai žiūrėdavome skelbimus, laukėme kažko ypatingo. Ne dėl veislės, ne dėl ypatingos išvaizdos ir tikrai neieškojome čempiono… Visada galvojome, kad tinkamą šunelį rasime tiesiog atėjus laikui“, – pasakojo Ineta.
„Daug skelbimų peržiūrėjome, kol mano kolegė darbe pradėjo taip pat ieškoti mums šuns (ji pamišusi dėl gyvūnų, jeigu galėtų – iš prieglaudų pasiimtų visus). Taigi ji mums ir parodė daug Vilniuje esančių gyvūnų prieglaudų, kur ne tik šunelių, bet ir daug visokių gyvūnėlių ieško namų.
Iš tikrųjų ir aš esu tokia pati. Vaikystėje svajojau būti veterinare, o vos tik radusi sužeistą gyvūną iškart jį nešdavausi namo gydyti ir auginti. Todėl po jos tokios iniciatyvos man net nebekilo klausimas, šunelį pirksime ar priglausime paliktą“, – prisipažino Ineta.
Sausį Ispanijoje su vaikais atostogavusi Ineta vieną vakarą sulaukė netikėtos nuotraukos iš Lietuvoje likusio vyro.
„Vieną vakarą jis man atsiuntė nuotrauką su prierašu „čia mūsų šuo!“. Jis tiesiog pamatė skelbimą su trimis nuostabiais šunyčiais ir iškart nuvažiavo pažiūrėti. Du Leilos brolius jau buvo paėmę kiti šeimininkai.
O mūsų mažoji vis dar laukė savosios šeimos. Žinoma, Ąžuolas pasiklausė manęs, ar aš tikrai noriu šuns, dar parą laiko prašė rodyti jos nuotraukas vaikams ir stebėti jų reakciją. Galiausiai mes šunelį įsimylėjome vien iš nuotraukų. Ir jau kitą rytą vyras nuvažiavo ir parsivežė Leilą namo“, – prisiminė moteris.
Po savaitės į namus grįžusi Ineta su vaikais rado patį didžiausią džiaugsmą – meilės ir draugiškumo įsikūnijimą Leilą.
„Dabar jau mėnuo, kaip ji gyvena kartu. Ir nors kartais ji būna išdykusi, kramto batus, baldus… Bet kai atsikeli ryte ir pamatai laimingo šunelio, kuris taip džiaugiasi šeima, akis – tai nieko geriau negali būti.
Mes esame be galo laimingi, kad turime šį mažą šunelį šalia mūsų. Kviečiame ir kitus, kurie renkasi gyvūnėlį, iš pradžių pagalvoti apie tuos, kurių kiti galbūt atsisakė.
Toks gyvūnas bus dėkingas jums visą gyvenimą, o jūs būsite laimingi ne tik dėl to, kad kažkam padarysite gera, bet ir dėl to, jog į savo namus atsinešite daug gėrio skleidžiančią dar vieną gyvybę“, – įsitikinusi I.Žvagulienė.
