Vieną dieną gaunu iš draugės žinutę, kurioje įkelta gyvūnų prieglaudos Kaune VšĮ „Penkta koja“ nuoroda. Atsidarau, o ten šuniukų nuotraukos su komentarais „šuniukai ieško namų“. Miglė parodė man Biručio ir dar vieno šuniuko nuotraukas ir paklausė – gal pasiimame? Pradėjome diskutuoti. Aš nebuvau prieš, tiesiog paklausiau, ar ji tikrai nori šuns, ar čia tiesiog pamatė mielą snukelį, pagailo ir tą akimirką pagalvojo, kad gal reikėtų pasiimti, o vėliau jau išgaruos tas noras“, – prisiminė Darius.
„Šiek tiek pasikalbėjome ir nutarėme, kad nuvažiuosime po darbų į Kauną apžiūrėti šuniukų ir apmąstysime, ar vis tik imame. Kelias buvo ilgas ir painus. Nuvykome į Kauną jau tamsoje, gal tik 20 val., nes teko važiuoti aplinkui dėl kelių remontų.
Prieš vykdami pasiskambinome moteriškei iš prieglaudos ir paklausėme, ar galime atvykti, ar palauks mūsų, nes atvyksime gana vėlai. Jos pirmas klausimas buvo liūdnokas: ar atvykstame pasiimti, ar atiduoti gyvūno?
Kai pasakiau, jog norime apžiūrėti šuniukus ir greičiausiai pasiimti, ji iškart nudžiugo ir pasakė, jog priims, kada beatvyktume, nes gyvena prie pat prieglaudos.
Paėmėme moteriškę iš namų, nuvykome į prieglaudą. Visą kelią iš jos kalbų jautėsi, kad ji labai myli savo prieglaudos gyventojus ir džiaugiasi, jog mes atvykome pasiimti gyvūno“, – dalijosi prisiminimais pora.
Pirmosios akimirkos prieglaudoje atėmė net žadą. „Nekalbu jau apie savo merginą. Ji apsiverkė nepraėjus net porai minučių, praleistų ten. Prieglauda tvarkinga, bet pats faktas, kiek ten gyvūnų, kurie visi džiaugiasi bet kokiu gautu dėmesiu...
Tik priėjus arčiau narvo bando prikišti snukutį, kad paglostytum. Ir labiausiai širdį suspaudžia, kai pamatai vyresnius šunis, kurie greičiausiai jau ne pirmi metai gyvena prieglaudoje.
Sėdi ramūs, liūdni, lyg patys suprasdami, kad dažniausiai atvažiuojantys žmonės pasiima mažą, mielą šuniuką, o ne didelį, pagyvenusį šunį. Tada jau ir man atsiranda gumulas gerklėje.
Net dabar rašant, prisiminus vieno didelio šuns akis ir tą nudžiugusį žvilgsnį, kai priėjau prie jo narvo jo paglostyti ir pamačiau, kad ir jis liūdnai prieina ir džiaugiasi bent trumpu dėmesiu, sukelia liūdesį. Nesąžininga. Liūdna... Gaila, kad gyvenam bute, nes tą akimirką tikrai norėjosi paimti ir parsivežti bent pusę gyvūnų.
Ir štai, po kelių narvų, visų šuniukų išglostymo, po kelių ašarų, mano draugė prieina prie narvo, kuriame apgyvendinti 8 juodi maži šuniukai. Kaip ir visi, jie vienas per kitą lipa prie durelių, kad tik jį paglostytum. Tų 8 beveik vienodų šuniukų viduryje toks nulėpausis sėdėjo Birutis. Tokiomis mielomis akutėmis, mažas ir išsigandęs“, – pasakojo Darius.
„Miglė paprašė leisti išsiimti jį iš narvo. Gretimoje patalpoje buvo leista duoti skanukų, pabandyti pažaisti su juo, bet jis buvo labai išsigandęs ir tik bandė vis eiti pas prieglaudos prižiūrėtoją visas drebėdamas. Ilgai spręsti nereikėjo.
Už kelių minučių, užpildžius dokumentus, Birutis jau sėdėjo mašinoje Miglei ant kelių. Visą kelią inkštė ir drebėjo iš baimės. Kol grįžome į Vilnių, porą kartų vimtelėjo. Stresas daro savo. Ir iki šiol, kai kur nors keliaujame, visą kelią sėdi nepatenkintas ir į automobilį lipa labai nenoriai. Taip mūsų namuose atsirado Birutis.
Dėl vardo su drauge susitarėme, kad kiekvienas turime po 3 veto kiekvieno siūlomam vardui, tad pradžioje šuo buvo be vardo. Vėliau juokaudami, kad žmonės duoda berniukams mergaitiškus vardus arba mergaitėms berniukiškus, pagalvojome, kad šuo bus Birutis. Bet po kurio laiko pamatėme, kad jam ir tinka šis vardas, nes jis toks mažas, juokingas žiopliukas. Taip ir liko Birutis“, – sakė Darius.
Pasak jo, apie išdaigas net neverta pasakoti, nes jų buvo labai daug. „Teko susitvarkyti namus taip, kad nebūtų išsikišusių ir jam užkliūti galinčių daiktų. Teko uždėti magnetus ant šiukšlių spintelės durų bei sieninės atstumiamos spintos, nes tekdavo rimtai pyktis ne kartą grįžus namo ir radus „dovanėlę“.
Net buvau palikęs telefoną prieš išeidamas į darbą, kad filmuotų ir vėliau pažiūrėtume, ką jis veikia, kai išeiname. Buvo į ką pažiūrėti.
Aš esu griežtesnis ir auklėju, kad šuo klausytų. Draugė šiek tiek labiau jį palepina, tad išeina viduriukas, vienas pabara kitas paglosto. Būna, nesutariame dėl to, ką jam leisti, ko ne, bet galiausiai vis tiek prieiname kažkokį bendrą kompromisą, nes kitaip nieko neišspręsi namuose, jei kiekvienas laikysis savo principų“, – neslėpdamas kalbėjo vyras.
Bet kad ir kiek Birutis ko pridirba, esą vėliau bando išpirkti kaltę savo meilumu ir draugiškumu. „Jei sėdime ant sofos, būtinai turi ateiti ir atsisėsti ant kojos, tarpe kur nors. Susisuka tarp kojų, kai draugė guli.
Mėgsta būti šalia, visur dalyvauti. Kiekvieną kartą parėjus namo pasitinka be galo džiaugdamasis, lyg būtume nesimatę metus laiko. Nors būni išėjęs penkiolikai minučių iki parduotuvės.
Kartais atrodo, kad jis neturi pykčio geno, nes nesame matę jo pikto. Nuolat linksmas, žaismingas ir besidžiaugiantis. Kartais net atrodo, kad matosi, kaip jis šypsosi.
Apibendrinant, smagu kad nusprendėme jį pasiimti iš prieglaudos. Manau, geras darbas suteikti gyvūnui namus, kad ir jis galėtų džiaugtis jų šiluma. Ir, be abejo, jis niekada neliks skolingas, atsidėkos kasdien savo dėmesiu ir geromis emocijomis“, – sakė vyras.
