Skaičiuojama, kad iki 2030 metų beveik dešimtadalį Žemės paviršiaus užims miestai.
Jau dabar daugiau nei pusė žmonių gyvena miestuose, ten prisitaikyti turėjo ir daugybė gyvūnų rūšių.
Londono metro tuneliuose uodai zvimbia jau taip seniai, kad tapo genetiškai skirtingu porūšiu, o Mumbajaus priemiesčiuose leopardai įprato medžioti benamius šunis.
Kartais gyvūnai atsiduria miestuose, nes tiesiog neturi kur dėtis, o kartais tiesiog mėgaujasi didmiesčių teikiamais patogumais.
Antai Čikagos apylinkių kojotai, laikydamiesi mieste, išvengia visus metus vykstančios medžioklės.
„Miestas jiems suteikia prieglobstį. Čia yra daug kampų ir užkaborių, kuriuose galima pasislėpti. Žmonėms jie nenaudingi, bet kojotai ten randa sau vietą“, – aiškino Ohajo valstijos universiteto laukinės gamtos ekologas Stanas Gehrtas.
Tiesa, betono nelaisvė neapsieina be pasekmių. Mokslininkai teigia, kad prie gyvenimo miestuose prisitaikiusių laukinių žvėrių elgesys iš esmės pasikeičia.
S.Gehrto tyrinėti kojotai ne tik žino, kur saugiausia pereiti gatvę, bet iš viso išmoko vengti automobilių, įvertinti jų greitį ir masę.
Užduotis sprendžia geriau
Kad miestai priverčia tobulinti neįprastus įgūdžius, įrodo ir eksperimentai. Mokslininkai įvairiuose miestuose sugalvojo testą gyvūnams – dažniausiai sunkiai atsidarančias dėžes su maistu, kad palygintų gyvenvietėse ir laukinėje gamtoje prisitaikiusių gyvūnų elgesį.
Rezultatai privertė susimąstyti. Įvairiausių rūšių „miestiečiai“ – nuo meškėnų Kanadoje iki Barbadoso sniegeninių startų – pasirodė geriau nei jų giminaičiai kaimuose.
Tačiau išmatuoti gyvūnų protą – sudėtinga užduotis.
„Didžiausias mūsų srities iššūkis yra sugalvoti, kokius klausimus norime užduoti. Mes juk nekalbame jų kalba, tad ištirti kitų rūšių intelektą yra labai sunku“, – svarstė Vajomingo universiteto ekologė Sarah Benson-Amram, studijuojanti meškėnų elgesį.
Bet kai kurie tyrėjai šio iššūkio nebijo. Mičigano universiteto zoologė Kay Holekamp – viena iš kelių mokslininkų, pasiūliusių gyvūnų intelektą nustatyti asmenybės testais, matuojančiais drąsą, smalsumą, atkaklumą ir sujungiančiais duomenis į bendrą paveikslą.
Kenijos miestuose, priemiesčiuose ir laukinėje gamtoje gyvenančias hienas tirti užsimojusi zoologė ruošia įvairias užduotis.
Joms naudoja metalines dėžes, kuriose esantį maistą galima pasiekti keliais būdais, ir spalvotus kibirus, išmokančius atpažinti matytus šablonus.
K.Holekamp tikisi, kad jos tyrimai kada nors leis mokslininkams sukurti gyvūnų intelekto skaičiavimo metodą, kuris būtų pritaikomas visoms rūšims. Tiesa, abejojama ir dėl to, kaip hienoms sukurtas užduotis galėtų išspręsti, pavyzdžiui, kikiliai.
Bet K.Holekamp įsitikinusi, kad tirdami gyvūnų smegenis galėtume daugiau sužinoti ne tik apie save, bet ir apie dirbtinį intelektą.
„Jei suprasime, kokie veiksniai suformavo gyvūnų protus, galėsime juos panaudoti tobulindami ir skaitmeninių organizmų intelektą“, – teigė mokslininkė.
Padėjo ir karinis konfliktas
Žinoma, būti apsukriam apsimoka visur, tagčiau mokslininkai svarsto, kad sudėtingas, nepažįstamas ir greitai kintantis miestas iš gyvūnų reikalauja ypatingų gabumų.
Regis, miestai tuo gali būti naudingi. Juose gyvenančios rūšys laikui bėgant taps dar protingesnės, jeigu, aišku, iš viso sugebės gyventi mieste.
„Trumpuoju laikotarpiu atrodo, kad miestas padeda. Bet jeigu nieko nedarysime, manau, rūšys išnyks“, – teigė viverinių specialistė Šri Lankoje Anya Ratnayaka.
Šių nedidelių plėšrūnų knibždanti sostinė Kolombas yra vienas labiausiai gyvūnų pamėgtų miestų. Čia medžiuose čirpia šarkos ir papūgos, sienomis laksto gekonai, o krūmuose šmirinėja varanai.
Viveros – itin paslaptingi Kolombo gyventojai. Net ir įtaisius stebėjimo kameras prie vieno iš verslo centrų baseinų ilgai nepavyko nustatyti, kad būtent šie vandens nebijantys gyvūnai išžvejojo visus karpius.
Kai kurie Šri Lankos ekologai svarsto, kad šiai rūšiai išlikti padėjo šalyje ilgus dešimtmečius trukęs pilietinis karas.
Nors smurtas sudavė smūgį laukiniams šiaurinės salos dalies gyvūnams, bombardavimas netoli Kolombo sustabdė miesto plėtrą į aplinkines pelkes, dėl to jų gyventojai liko nepaliesti.
Tik dabar, kai sostinė plečiasi, gyvūnams tenka išmokti gyventi gatvėse. Bet, kaip tikina A.Ratnayaka, turi keistis ne tik gyvūnai, bet ir patys miestai.
„Jei norime apsaugoti miesto gyvūnus, nesiūlau išgriauti pastatų arba uždrausti žmonėms eiti į pelkes. Paprasčiausiai auginkime daugiau medžių, kad paukščiai galėtų nutūpti ant šakos“, – aiškino ekologė.
Bėdos – dėl žmonių požiūrio?
Gyvenimas mieste priverčia gyvūnus prisitaikyti, greičiau mokytis, gerina atmintį, verčia elgtis drąsiau ir būti smalsesniems.
Bet šie gebėjimai leidžia meškėnui įsirausti į šiukšliadėžę, pumai – išdaužti langą ir užšokti ant miegančio namo šeimininko.
Amerikoje kojotai išmoksta, kurie menkai besiskiriantys sunkvežimiai, atvykstantys į tyrimų laboratoriją, atveža maistą, o kurie – veterinarus. Lokiai taip gerai atidarinėja šaldiklius, kad juos gamintojai pasitelkia naujiems produktams išbandyti.
„Tokį elgesį žmonės vadina galvos skausmu arba trukdymu, bet rūšys taip tik prisitaiko prie aplinkos, kurią mes sukūrėme“, – aiškino Vajomingo universiteto gyvūnų mąstymo tyrėja Lauren Stanton.
Bet, pasak ekologų, šis galvos skausmas – tik mūsų pačių bėda. Kaip pabrėžė Niufaundlando universiteto mokslininkas Alistairas Bathas, Šiaurės Amerikoje į kiemą įsiveržusi ir visus viščiukus išpjovusi meška yra laikoma nusipelniusia mirti.
„Dirbdamas Lacijo nacionaliniame parke Italijoje susitikau moterį, kuriai nutiko lygiai tas pat. Tačiau ji nekaltino lokio ir neprašė jį sumedžioti. Ji kaltino parko vadovybę, kuri neparūpino gyvūnui pakankamai maisto, tad jis turėjo ieškoti jo pats, kaip tai daro ir gamtoje“, – teigė A.Bathas.
Taip pat elgiasi ir daugybės žmonių parazitais vadinami meškėnai – jie išrausia šiukšliadėžes ieškodami maisto.
Bet tokia reakcija, pasak mokslininkų, yra nelogiška – geresnis atliekų saugojimas galėtų pakeisti situaciją.
