Taip, ir nuo ko gi čia pradėti. Galbūt nuo to, jog šiuo metu mūsų namuose gyvena šeši meilės kupini kukuliai! Taip – šeši! Pradėsime nuo pradžių.
Praėjusių metų pavasarį su draugu svarstėme apie veislinio šuniuko įsigijimą. Konkrečiai galvojome apie basendžių veislės keturkojį. Planavome ieškoti atsakingų veislynų, svajojome apie dalyvavimą parodose, planavome vasaros atostogas, kurias būtume leidę kartu su naujuoju šeimos nariu. Tačiau kartas nuo karto peržvelgdavome ir prieglaudų skelbimus. Taip ir gyvenome kurį laiką planais bei svajonėmis, kol vieną dieną mūsų gyvenime pasirodė Roksė.
Roksytės istorija ypatinga tuo, jog ne mes ją pasirinkome, o ji mus rado. Vieną ypatingą dieną, pasitaikius progai, iššoko pro „SOS gyvūnų“ prieglaudėlės, kuri yra šalia „Akropolio“ prekybos centro, langą ir atbėgo pas mane, į vieną iš daugelio parduotuvių. Įdomiausia tai, jog aš tik buvau atėjusi į darbą. Bekalbant su kolegomis, fone pasigirdo nuostabos šūksniai: „Šuo, iš kur čia šuo?“. Nepamenu, kas ir kaip, bet pamenu Roksę savo glėbyje ir padovanotą jūrą bučinių.
Jos įkandin bėgo apsaugos darbuotojas. Net nekilo mintis, jog ji yra beglobė, nes pasirodė be galo tvarkinga bei sociali, buvo pasipuošusi gražiomis petnešomis. Pagalvojome su apsaugos darbuotoju, jog ši gražuolė atėjo su žmogumi apsipirkti ir trumpam buvo palikta prie prekybos centro. Pasiūliau nuvesti į prieglaudėlę ir paskelbti, jog rastas šuo. Taip vaikinas ir padarė. Ačiū jam, kad nuvedęs pabėgėlę, grįžo į mūsų parduotuvę ir pasakė, jog Roksė yra prieglaudos globotinė. Paraginta kolegų, nuskubėjau pas ją – po savaitės Roksė tapo mūsų šeimos dalimi.
Kaip ji atsirado prieglaudoje? Tiesiog buvo pririšta prie prieglaudos vartų ir palikta. Iš tikrųjų – šaunuoliai buvę jos šeimininkai, jog nepaliko kur nors miške, nepaleido bėgti velniai žino kur, o paliko ten, kur ja puikiai pasirūpino. Iš dalies esu dėkinga jiems, kad taip pasielgė. Tačiau niekada nesuprasiu žmonių, kurie dėl didelio susižavėjimo ja, neįvertinę savo galimybių, Roksę pasiėmė ir po paros laiko grąžino atgal, nes suvokė, jog tai per daug judrus šuo jiems ir visgi, neturės, kur jos vedžioti. Bet kokiu atveju, nėra to blogo, kas neišeitų į gera.
Kartais su draugu juokaujame, jog jei, neduok Dieve, mūsų keliai išsiskirtų, tektų teisme dalintis Roksės globos teises.
Na, o jei trumpai apie pačią Roksę – tai pats draugiškiausias bei sumaniausias keturkojis, kurį teko pažinti. Myliu šunis nuo pat vaikystės, tačiau tikrai nemaniau, jog šuo gali turėti tokią stiprią asmenybę. Ji kaip žmogus! Moka paguosti, kai liūdna, visada bus šalia, stengsis pralinksminti, kartais tokias išdaigas krečia, jog negali nesijuokti ir pykti, belieka tik kartu pradėti išdykauti. O kaip moka vaidinti įsižeidusią, kai negauna to, ko nori!
Beje, visi, kas mano, jog tik veisliniai šunys gali būti klusnūs, – klysta! Roksė dresūros mokykloje buvo pirmūnė ir pirmąją klasę baigė su pagyrimu, dėl to labai didžiuojamės savo augintine bei patys savimi.
Smilė – antroji mūsų augintinė. Jos istorija kiek liūdnesnė. Šią žiemą, vasario mėnesį, kaip spėjame, buvo tiesiog atvežta ir palikta mūsų rajone. Nieko neprisileido – nei šunų, nei žmonių. Tokia įbauginta buvo, jog mieliau šalo lauke, nei leidosi priglaudžiama šiltuose namuose. Beveik savaitę laiko truko, kol prisijaukinome, ir vieną vakarą įvyko mažosios širdelėje lūžis – ji tiesiog leidosi glostoma, be proto džiaugėsi žmogaus draugija. Negalvojome tuomet nieko, tiesiog norėjome, jog ji būtų saugi ir turėtų šiltą prieglobstį, gyventų taip pat poniškai kaip ir mūsiškė Roksė.
Priglaudę ją, pradžioje galvojome, jog tik globosime – parodysime veterinarui, paskiepysime, sterilizuosime ir ieškosime naujų namų. Tačiau po pusantro mėnesio buvome netikėtai nustebinti. Smilė laukėsi Smiliukų! Buvo šokas... Nepamenu, ar kada nors gyvenime buvau taip drebėjusi. Sunku pasakyti, ar tai buvo baimė, ar džiaugsmas, – tiesiog drebėjau. Gal net iš pykčio jos buvusiems šeimininkams, nes tik dėl šios priežasties ji buvo palikta. Esame įsitikinę. Labai norėčiau pažiūrėti jiems į akis. Tiesiog... Po šios šokiruojančios žinios, net neabejojome, jog Smilė lieka mūsų namuose. Tokiai mažai širdelei būtų per daug, jei tektų ir vėl adaptuotis naujoje aplinkoje, naujoje šeimoje.
Na, o prieš pat Velykas pasaulį išvydo keturi maži sveiki Smiliukai. Štai taip mūsų gyvenime laikinai atsirado šeši keturkojai. Žinoma, sudėtinga, pavargstame, tačiau kiek laimės šie kukuliai suteikia.
Per visą šį laikotarpį sunkiausia kovoti su Smilės baimėmis bei nepasitikėjimu savimi. Ji be proto bijo kitų šunų, nors jau daro pažangą. Apie kitą žmogų ir tiesiamą svetimą ranką link jos – nekalbame. Tačiau žinome, dabar ji gerose rankose ir, tikimės, jog yra laiminga. Kad yra dėkinga, klausimų nekyla, nes matėme, kaip pirmąjį vakarą prisiglaudusi prie mano krūtinės ji verkė.
Išduosiu mažą paslaptį – kai buvau maža maža mergaitė, dažnai suaugusieji klausdavo: kas norėčiau būti užaugusi. Aš visada atsakydavau, jog užaugusi norėčiau turėti prieglaudą. Svajonės kartais pildosi, tad svajoti reikia atsargiai!
P. S. Linkėjimai nuo mūsų šešetuko: Roksės, Smilės bei Smilės mažosios kompanijos.
Daugiau skaitykite NeBrisius.lt
