Ką gi, išvykome į „Grindą“ vykdyti gelbėjimo operacijos. Mažas, juodas šuniukas nuotraukoje pasirodė besanti ne tokia jau maža, ilgakojė kalytė. Nors ir buvome šiek tiek nustebusios dėl jos dydžio, savo sprendimo nepakeičiau, jau žinojau, kad tai mano šuo, jau ir vardą jai turėjau. Kai Lotą parsivežiau namo, ji svėrė dvigubai mažiau nei dabar. Kailis buvo nušiuręs, iš visų pusių kyšojo pilkas povilnis, kuris krito tiesiog gabalais.
Taigi vienas pirmųjų mano pirkinių buvo šukos. Lota iškart labai prisirišo prie manęs, nesitraukdavo nė per žingsnį. Lauke ji būdavo nedrąsi, eidavo takeliu nė nesidairydama ir neuostinėdama.
Tikriausiai bandė adaptuotis prie aplinkos. Ji vengdavo vyrų. Vos tik išgirdusi vyrišką balsą, pabrukdavo uodegą ir žiūrėdavo į mane klausiančiu žvilgsniu, matyt, jai reikėdavo mano patvirtinimo, kad viskas gerai.
Tačiau po truputį Lota apsiprato su nauja vieta ir nauju gyvenimu, lauke išdrąsėjo, pradėjo gaudyti mėtomą pagalį, dūkti. Pradėjo saugoti namus, netgi loti, taip parodydama, kad namie yra rimta šeimininkė. Grįžusi iš darbo rasdavau visokių staigmenų: tuščią maišelį nuo saldainių, po namus ištaršytą žemių maišą, ant grindų primėtytų žvakučių ir t. t.
Dabar Lotai turėtų būti maždaug aštuoneri metai, taigi tokių išdaigų nebepasitaiko, nors kartą grįžusi vietoje dviejų didžiulių šakočių, kuriuos buvome užsakę šventei, radau tik vieną. Kai gyvenime atsirado mano vyras, jie labai greitai susidraugavo. Lota greitai parodė pasitikėjimą Regimantu. Tikriausiai dėl jo ji nebebijo ir kitų vyriškos giminės atstovų ir labiau pasitiki savimi. Labai džiaugiuosi, kad ši gražuolė ilgakojė apsigyveno mano namuose. Ji yra nuostabus šuo, mano geriausia draugė – labai supratinga ir draugiška. Lota yra visavertis ir mylimas mūsų šeimos narys.
Daugiau skaitykite NeBrisius.lt
