Benamį šunį priglaudęs marijampolietis: „Išlošiau gyvą milijoną“

Prieš kelias savaites Vytautui pavyko ypatingai baikštų šunį, kurį nuo pirmų pažinties dienų šaukia Topu, parsivežti į Marijampolės pakraštyje esantį daugiabutį.

Naujo įnamio laukė ir Vytauto žmona Birutė. Sutuoktinių nuomonė dėl per lietų ir speigą laukuose gyvenančio šunelio sutapo – reikia gelbėti.

Nuo praėjusios vasaros Vytautas benamį keturkojį jaukinosi pamažu, kad nesukeltų jam streso.

Po kiek laiko šunelis ėmė atpažinti savo globėją, pamatęs artėjantį jo automobilį, atskuosdavo arčiau, draugiškai vizgindamas uodegą, tačiau visuomet laikydavosi per ištiestos rankos atstumą ir, jei kas sukeldavo įtarimą, tuoj pat vėl bėgdavo tolyn.

Vytautą stebino tai, kad Topas nakvodavo ant kalnelio aptvertoje teritorijoje ir nekeldavo kojos į geraširdžio globėjo pastatytą pašiūrę.

Marijampolietis per žiemos šalčius atvažiuodavo net naktį. Nuo kelio automobilio žibintais apšvietęs kalnelį matydavo gulintį Topą.

Du infarktus patyręs Vytautas prisipažino, jog toks vaizdas draskė jam širdį, mintys apie šąlantį šunelį neleisdavo ramiai miegoti.

Prieš kelias savaites, artėjant žvarbioms dienoms, Vytautas pasiryžo „prisišnekinti“ Topą važiuoti į šiltus namus.

Tądien šunelio globėjas atsivežė specialų narvą gabenti gyvūnams ir elgėsi įprastai, – nuėjo iki Topo kalnelio su maistu.

Šunelis pasitiko globėją, tačiau artyn nėjo ir nepuolė glaustytis, suėdė atvežtus skanėstus.

Atrodė, tik ištiesk ranką ir čiupk baikštuolį į glėbį, tačiau Vytautas nenorėjo prievartos, tikėjosi ir laukė, jog Topas pats parodys didesnį prielankumą.

Po kiek laiko Vytautas iš laukymės pasuko į kapines, kuriose pirmą kartą prieš metus pamatė Topą. Šuo nubidzeno iš paskos, kaip buvo įpratęs.

Vyriškis atidžiai jį stebėjo, švelniai šnekino, atsargiai tiesė ranką, tikėdamasis, kad Topas prisiartins. Deja, šunelis nors ir džiaugėsi Vytautu, artyn nėjo.

„Šiandien nieko nebus“, – sunkiai atsiduso Vytautas ir pakilo eiti kalnelio link, Topui leisdamas suprasti, jog pasimatymas baigėsi.

Palydėjęs šunelį iki jo teritorijos liūdnokas Vytautas žingsniavo lauko keliuku atgal prie automobilio.

Netikėtai nuo kalnelio paskui savo nelinksmai nusiteikusį globėją kiek įkabindamas atbėgo Topas. Šunelis, matyt, nugalėjo savo baimes ir atsidūrė Vytauto glėbyje.

Marijampolietį taip sujaudino netikėtas Topo poelgis, jog kelias minutes negalėjo atsitokėti.

Išsiveždamas į Marijampolę benamį Vytautas pažadėjo: „Dabar jis bus mano karalius“ ir žodžio laikėsi.

Sutuoktiniai nerimavo, kaip šuo jausis jam nepažįstamoje vietoje, ar sugebės apsiprasti bute, kuriame nėra jo kalnelio.

„Iš dėžės nelindo visą parą. Paskui atidariau jos viršų, paglosčiau Topui ausį, ir jis išlindo“, – prisiminė Vytautas.

Šuo nei lojo, nei urzgė, nei kokiu nors kitu būdu reiškė nepasitenkinimą ar baimę.

Sutuoktiniai Topą vežė į kirpyklą, pas veterinarą.

Šunų kirpėja Eglė keturkojį tvarkė pusantros valandos. Klientas nerodė jokios agresijos, buvo kantrus.

Vakarykštis benamis Vytautą ir Birutę ne stebina, o tiesiog stulbina savo elgesiu.

Šunelis nusprendė, jog jo teritorija yra tik buto koridorius, kurio kampe stovi dubenėliai su maistu.

„Jis į kambarius nekelia kojos net šaukiamas. Sustoja tarpduryje ir nė krust. Nelipa ir ant sofos.

Kartą atsinešiau į kambarį, paguldžiau ant lovos, tai gulėjo tik tol, kol ranką ant jo laikiau, po to nėrė iš kambario.

Nupirkome jam gultą ir pastatėme prie miegamojo durų. Po kiek laiko girdžiu, kažkas grindimis šliuožia. Žiūriu, Topas, dantimis įsikandęs gultą, tempia jį į tą koridoriaus kampą, kuriame jo ėdalas.

Per kelias savaites, kiek pas mus jis būna, sulojo tik vieną kartą, išgirdęs kaimynės žingsnius laiptinėje.

Sykį buvau išėjęs į miestą ir prireikė paskambinti žmonai. Kalbu su ja ir girdžiu, kaip Topas pradėjo džiaugsmingai amsėti.

Žmona sakė, jog jis sureagavo į mano balsą, sklindantį iš telefono, ir nubėgo prie buto durų, manydamas, jog grįžtu.

Kai grįžtu, Topas visada pasitinka.

Jis labai mėgsta būti glostomas. Eini pro šalį – vikst ant nugaros, ir turi jį glostyti“, – su didele šiluma apie šeimos nariu tapusį benamį pasakojo Vytautas.

Jo žmonai Birutei su į butą atgabentu Topu susipažinti nereikėjo, – moteris šunelį laukuose kartais aplankydavo kartu su vyru.

„Praėjusią vasarą su Vytautu buvome Liudvinavo kapinėse. Staiga jaučiu, kad man kažkas uosto kulną. Tai buvo Topas, tik tuomet nepagalvojome, jog jis benamis.

Savo bute niekada neturėjome nei katės, nei šuns, nors aš labai norėjau. Vytas vis sakydavo, dar susirgs augintinis, neduok Dieve, tai tik nervinsiuosi“, – pasakojo Birutė.

Pastaruoju metu moteris išgyveno skaudžių įvykių, – per metus palaidojo dvi seseris ir brolienę.

Birutė sakė, jog Topas labai ilgisi Vytauto, kai jo nebūna namuose, – šunelis guli koridoriuje, įbedęs akis į lauko duris, ir laukia: „Kai tik pajaučia, jog Vytas laiptinėje, bėga pasitikti, net nagučiais į grindis kabinasi“.

Topas kol kas turi vieną baimę. Į lauką vedamam šuneliui baugu lipti laiptais, nors pasivaikščioti eina noriai, pavadėlis jo neerzina.

Pagal Topo elgesį Vytautas supranta, jog keturkojis baiminasi būti paliktas ir išduotas, kaip tai nutiko praėjusią vasarą.

Vytautas, kuriam širdį skauda dėl kiekvieno benamio gyvūno, neseniai sužinojo, kaip Topas atsirado prie Liudvinavo kapinių.

„Pasakojo žmonės, kurie matė, kaip praėjusių metų liepą prie kapinių atvažiavo jauna pora su mažu vaiku.

Iš mašinos jie išėmė dubenėlį, matyt, su maistu ir šuniuką. Tada visi trys sėdo į automobilį ir išvažiavo, – perpasakojęs žurnalistams šią istoriją Vytautas, gniauždamas jaudulį, kurį laiką patylėjo.

Nors Topui jau nebereikia vargti laukuose šaltyje, man vis grįžta prisiminimai apie tai, kaip jis anksčiau gyveno“.

Supratingu elgesiu ir draugiškumu globėjus stebinantis Topas yra saugus, ramus ir mylimas.

Į pastebėjimą, jog šuneliui labai pasisekė, Vytautas atsakė šypsodamasis: „Tai aš išlošiau gyvą milijoną“. ˙