Sužinoję, kad ši talentingų sportininkų pora yra geraširdžiai beglobių gyvūnų mylėtojai, paprašėme pasidalinti savo istorijomis su neBrisius.lt skaitytojais. Šis pasakojimas mums visiems tik dar kartą paliudys, kad ištiesti pagalbos ranką nuskriaustajam nesukliudo netgi pagreitį įgavusi karjera, dažnos kelionės ir intensyvus gyvenimo būdas.
Povilo ir Margaritos bei jų uošvių namuose gyvūnų netrūksta jau nuo 2000 m. – būtent tada į čiuožėjų poros rankas pakliuvo pirmoji nelaimėlė, katytė Drakoša. Tais metais neseniai susituokusi pora kelias savaites praleido Sočyje, kur vyko sporto stovykla. Vieną dieną sanatorijos teritorijoje jie aptiko visai mažytį, niekam nereikalingą kačiuką, besislepiantį tarp betono plokščių, ir pradėjo kasdien jį maitinti. Ilgainiui pora pastebėjo, kad kačiukas ligotas – viena jo akytė visiškai nebematė, o ir kita buvo smarkiai užpūliavusi.
Povilas su Margarita ilgai nesvarstė – apsilankė pas veterinarą, kur paaiškėjo, kad kačiukui reikalingas ilgas gydymas. Taigi neliko nieko kito, kaip ligoniuką parsinešti į sanatorijos kambarį. Žinoma, gyvūnai tokiose vietose nėra laukiami, taigi pora turėjo pasitelkti visą savo išmonę, stengdamiesi nuslėpti naują gyventoją nuo personalo. Praėjus savaitei intensyvaus gydymo, jie planavo paleisti katytę atgal į lauką, tačiau tai nebuvo taip paprasta. Trijulė jau buvo susigyvenusi, o bandant atsisveikinti lauke iškelta miaukimo scena visus vėl sugrąžino į sanatorijos kamabarį.
Na, o praėjus dar kelioms slapstymosi nuo kambarinių savaitėms, naujasis šeimos narys jau skrido lėktuvu į Maskvą. Beje, vardas Drakoša buvo išrinktas po vieno nutikimo kaip tik besislapstant sanatorijoje, kuomet katytė išnešta į lauką ištrūko ir įkrito griovį. Sužvejojus mažąją pabėgėlę, ji buvo šlapia, o kailiukas styrojo į visas puses, todėl ir gavo Drakoniuko vardą. Kaip pasakojo Povilas, katytė vėliau ir savo charakteriu puikiai pateisino tokį vardą, mat visas meilumas išgaravo jau per pirmas savaites naujuose namuose. Vienintelis žmogus, kuriam ji parodydavo šiek tiek meilės, buvo Margaritos tėtis.
Nepaisant drakoniško charakterio, katytė buvo be galo mylima, todėl po 10 metų gyvenimo drauge jos netekę Margarita ir Povilas nusprendė ieškoti naujo murkiančio augintinio. Šįkart paieškos vyko ne bet kur, o Turkijoje, kadangi ten gyvena panašios išvaizdos katės kaip ir Drakoša. Taigi 2010 m. vasaros atostogų metu pora apsistojo ypatingame viešbutyje, kur benamės katės buvo globojamos, sterilizuojamos ir joms buvo ieškomi namai (priešingai nei kituose viešbučiuose, kur tokie gyvūnai buvo naikinami). Čia pora išsirinko mažą kačiuką vardu Spice (angl. Prieskoniukas) ir visi jau laukė kelionės namo, tačiau, likus porai dienų iki išvykimo, pusryčių metu tarp stalų Margarita pamatė gležną, sunkiai alsuojantį mažylį. Kačiuko jiems be galo pagailo, jie kreipėsi į veterinarus, kurie konstatavo sunkų plaučių uždegimą ir negalėjo garantuoti, kad kačiukas išgyvens. Nepaisydami liūdnų prognozių, Margarita ir Povilas buvo pasiryžę šį nelaimėlį taip pat parsigabenti namo į Maskvą. Ir štai dabar šie du milžinai gražuoliai – Spais ir Šaker (turkų k. Cukriukas) – gyvena jų namuose.
Dar vienas ligoniukas, patekęs į čiuožėjų poros namus, buvo šuo Roady. Toks vardas (nuo žodžio road – kelias) jam buvo duotas ne be reikalo. Vieną naktį važiuodami keliu Margarita ir Povilas pastebėjo automobilio partrenktą šunį, sustoję ir pamatę, kad keturkojis vis dar gyvas, skubiai nugabeno jį pas veterinarus. Šuo buvo itin smarkiai sužalotas, todėl visą naktį pora praleido važinėdama iš klinikos į kliniką, kol galiausiai buvo surastas gydytojas, pasiryžęs pabandyti išgelbėti gyvūną. Dvi savaites Povilas su Margarita Roady lankė stacionare. Kai galiausiai gydytojai leido pasiimti jį namo, tai reiškė tik viena: prireiks dar ne vieno mėnesio sudėtingų procedūrų, kol šunelis sugebės bent jau atsistoti ant kojų. Margarita su Povilu galėtų valandų valandas detaliai pasakoti apie Roady gydymą ir viską, ką jiems teko kartu patirti, tačiau visa tai jau praeitis. Dabar Roady – tikras namų karalius, vyriausias ir viršiausias jų gyventojas, dar kartais dėl savo plačios nugaros juokais vadinamas staliuku.
Katinas Lapikas, būdamas dar visai mažas, sužalotas ir negalintis vaikščioti, buvo paliktas prie Povilo ir Margaritos namų vartų, kadangi aplinkui žmonės jau žinojo apie jų neabejingumą nuskriaustiems keturkojams. Ilgą laiką Lapikas vaikščiojo su metaliniu įtvaru ant nesveikos kojelės, ir tai, Povilo žodžiais tariant, padėjo jam išsiugdyti savotišką autoritetą namuose. „Niekas nenorėdavo gauti per nosį su metaline Lapiko koja“, – juokėsi Povilas.
Per visus šiuos metus nuo pirmosios augintinės 2000 m. įvairiomis aplinkybėmis poros namuose pabuvojo apie 25-30 gyvūnų, kai kurie iš jų vis dar gyvena su Margarita ir Povilu, kai kurie – su Margaritos tėčiu (jis taip pat didelis gyvūnų mylėtojas), o trys katės namus rado ir Lietuvoje.
Povilas Vanagas skatina ir drąsina visus, planuojančius įsigyti augintinį, pirmiausia apsilankyti prieglaudose ir išgelbėti likimo nuskriaustą keturkojį. Sportininkas taip pat teisingai pastebėjo: neprašausite pro šalį nusprendę į namus priimti ir jau suaugusį šunį ar katę – taip išvengsite visų mažylių krečiamų šunybių, turėsite jau susiformavusio charakterio, subrendusį gyvūną.
Daugiau skaitykite projekte NeBrisius.lt
