lrytas.lt
Veislė: Senbernaras (Saint Bernard)
Kilmės šalis: Šveicarija
Grupė: Pinčeriai, Šnauceriai, Molosinės veislės, Šveicarijos kalnų ir ganymo šunys
Dydis: Giant (virš 45 kg)
Tipas: molosoidinė
Organizacijos, patvirtinusios veislę: FCI, AKC, CKC, KC
Priežiūros poreikis: 2 iš 4
Ar žinai
Senbernarai turi savo muziejų Šveicarijoje, netoli, Šventojo Bernardo vienuolyno, iš kur jie kilę, kur vienas senbernaras Baris (1800-1814), kaip pranešama, išgelbėjo 40 gyvybių. Nuo 2005 m. prieglauda tapo oficialiais veislės namais, dėka Bario fondo rėmėjų dosnumo.
Trumpai
Senbernarai yra draugiški, paprastai ramūs gigantai, tačiau jiems netrūksta gyvumo, nepaisant jų stoto. Nors jie nėra labiausiai paplitusi kalnų šunų veislė, daugiau nei šimtmetį jie tikrai buvo žinomiausi ir populiariausi. Yra dvi rūšys. Trumpaplaukiai turi tankų, glotnų, gerai prigludusį, šiurkštų viršutinį sluoksnį ir gausią pavilnę, o ilgaplaukiai - tiesų, vidutinio ilgio viršutinį sluoksnį, taip pat su gausia pavilne.
Aprašymas
Didžioji Šventojo Bernardo vienuolyno prieglauda 8000 pėdų virš jūros lygio, buvo įkurta 11-ame amžiuje, kaip prieglobstis keliautojams ir maldininkams. Nuo 17-ojo amžiaus vidurio, vienuoliai pradėjo laikyti didelius kalnų šunis apsaugai, tai liudija piešiniai, datuojami 1695 m. ir pranešimas prieglaudos dokumentuose nuo 1707 m. Netrukus šie šunys buvo pradėti naudoti lydėti keliautojus, ir ypač, paieškose ir gelbėjant iš sniego ir rūko. Yra liudijimų įvairiomis kalbomis apie veislės, kaip gyvybės gelbėtojų, darbą. Napoleono armijos kariai taip pat skleidė legendą apie šunį, pavadintą Bariu, paieškos ir gelbėjimo šuns prototipą. Jų tiesioginiai protėviai buvo dideli žemės ūkio šunys, kurių buvo itin daug aplinkiniuose regionuose. Per keletą kartų, veisėjai išvedė dabartinę veislę, kuri buvo pripažinta pavadinimu senbernaras 1887 m. birželio 2 d. Nuo tada veislė yra laikoma nacionaliniu šunimi Šveicarijoje.
Kūnas
Įprastai darnus, įspūdingas ir labai raumeningas.
Galva
Galinga, išraiškinga, įspūdinga, su ryškiu linkiu ir kakta, kuri prasideda staigiai nuo snukio pagrindo.
Ausys
Vidutinio dydžio, išaugusios aukštai ir plačios, stiprios.
Uodega
Plati ir stipri ties pagrindu, ilga ir sunki. Paskutinis uodegos kaulas siekia bent kulkšnis.
Kailis
Trumpi ar ilgi.
Spalva
Baltas su mažesnėmis ar didesnėmis raudonai rudomis dėmėmis, iki vientisai raudonai rudos mantijos, apimančios nugarą ir šonus.
Patino ūgis
70-90 cm
Patelės ūgis
65-80 cm
Kilmės šalis: Šveicarija
Grupė: Pinčeriai, Šnauceriai, Molosinės veislės, Šveicarijos kalnų ir ganymo šunys
Dydis: Giant (virš 45 kg)
Tipas: molosoidinė
Organizacijos, patvirtinusios veislę: FCI, AKC, CKC, KC
Priežiūros poreikis: 2 iš 4
Ar žinai
Senbernarai turi savo muziejų Šveicarijoje, netoli, Šventojo Bernardo vienuolyno, iš kur jie kilę, kur vienas senbernaras Baris (1800-1814), kaip pranešama, išgelbėjo 40 gyvybių. Nuo 2005 m. prieglauda tapo oficialiais veislės namais, dėka Bario fondo rėmėjų dosnumo.
Trumpai
Senbernarai yra draugiški, paprastai ramūs gigantai, tačiau jiems netrūksta gyvumo, nepaisant jų stoto. Nors jie nėra labiausiai paplitusi kalnų šunų veislė, daugiau nei šimtmetį jie tikrai buvo žinomiausi ir populiariausi. Yra dvi rūšys. Trumpaplaukiai turi tankų, glotnų, gerai prigludusį, šiurkštų viršutinį sluoksnį ir gausią pavilnę, o ilgaplaukiai - tiesų, vidutinio ilgio viršutinį sluoksnį, taip pat su gausia pavilne.
Aprašymas
Didžioji Šventojo Bernardo vienuolyno prieglauda 8000 pėdų virš jūros lygio, buvo įkurta 11-ame amžiuje, kaip prieglobstis keliautojams ir maldininkams. Nuo 17-ojo amžiaus vidurio, vienuoliai pradėjo laikyti didelius kalnų šunis apsaugai, tai liudija piešiniai, datuojami 1695 m. ir pranešimas prieglaudos dokumentuose nuo 1707 m. Netrukus šie šunys buvo pradėti naudoti lydėti keliautojus, ir ypač, paieškose ir gelbėjant iš sniego ir rūko. Yra liudijimų įvairiomis kalbomis apie veislės, kaip gyvybės gelbėtojų, darbą. Napoleono armijos kariai taip pat skleidė legendą apie šunį, pavadintą Bariu, paieškos ir gelbėjimo šuns prototipą. Jų tiesioginiai protėviai buvo dideli žemės ūkio šunys, kurių buvo itin daug aplinkiniuose regionuose. Per keletą kartų, veisėjai išvedė dabartinę veislę, kuri buvo pripažinta pavadinimu senbernaras 1887 m. birželio 2 d. Nuo tada veislė yra laikoma nacionaliniu šunimi Šveicarijoje.
Kūnas
Įprastai darnus, įspūdingas ir labai raumeningas.
Galva
Galinga, išraiškinga, įspūdinga, su ryškiu linkiu ir kakta, kuri prasideda staigiai nuo snukio pagrindo.
Ausys
Vidutinio dydžio, išaugusios aukštai ir plačios, stiprios.
Uodega
Plati ir stipri ties pagrindu, ilga ir sunki. Paskutinis uodegos kaulas siekia bent kulkšnis.
Kailis
Trumpi ar ilgi.
Spalva
Baltas su mažesnėmis ar didesnėmis raudonai rudomis dėmėmis, iki vientisai raudonai rudos mantijos, apimančios nugarą ir šonus.
Patino ūgis
70-90 cm
Patelės ūgis
65-80 cm
