Pastatė ant kojų du paralyžiuotus šuniukus iš Latvijos
Dr. Marius Aniškevičius buvo dar paauglys, kai pirmą kartą apsilankė veterinarijos klinikoje. Smalsus vaikinas tuomet dalyvavo ekskursijoje kartu su savo bendraklasių grupe. Moksleivius tąkart priėmė ir su kasdieniu veterinarijos klinikos darbu supažindino privačios veterinarijos medicinos pradininku Lietuvoje laikomas dr. Jakovas Šengautas.
Skamba neįtikėtinai, bet po pusšeštų metų trukusių studijų dr. Marius, jau diplomuotas veterinarijos gydytojas, į tą pačią kliniką vėl sugrįžo kaip darbuotojas. Šiandien dr. M. Aniškevičius yra ne tik Lietuvoje, bet ir kaimyninėse šalyse žinomas gyvūnų neurologas, vienas iš nedaugelio šios srities ekspertų Baltijos šalyse, gydantis sudėtingiausias neurologines augintinių ligas bei skaitantis pranešimus tarptautinėse veterinarijos mokslininkų konferencijose.
Dr. M. Aniškevičius yra tas veterinarijos gydytojas, kuris nuolatos susiduria su pačiais sudėtingiausiais mylimų augintinių susirgimų atvejais. Tokiais, kurių gali imtis tik vienetai – daugumai veterinarijos gydytojų jie yra tiesiog neįveikiami.
Dr. M. Aniškevičius galėtų ilgai pasakoti, kaip iš mažyčių šuns smegenų šalino didžiulį piktybinį auglį ir kaip po sudėtingos operacijos augintinis vėl džiaugiasi gyvenimu, lyg nieko nebūtų buvę. Arba kaip traukė šunis ar kates iš mirties gniaužtų po sunkių sužalojimų autoavarijose, vėl pastatė ant kojų po įvairiausių traumų ir net paralyžių.
Viena tokių neįtikėtinų istorijų nutiko visai neseniai. Tiksliau, tai buvo net du vienas į kitą labai panašūs atvejai, nutikę vos kelių savaičių skirtumu.
„Abu pacientai buvo atvežti operuotis pas mane iš Latvijos – jų veterinarijos gydytojai, patys negalėję suteikti reikiamos pagalbos, rekomendavo kreiptis į mane. Tai buvo du šunys – 8 mėnesių špicas ir 3 metų Jorkšyro terjeras, kurie jau maždaug mėnesį buvo paralyžiuoti.
Abiem šunims, nors šie atvejai vienas su kitu visiškai nesusiję, diagnozavau tą patį Atlanto aksialinį nestabilumą. Tai mažų veislių šunims būdinga liga, kuria susirgus išnyra kaklo slanksteliai, atsiranda jų nestabilumas ir spaudžiamos stuburo smegenys, todėl gyvūną ištinka paralyžius“, – apie pacientus iš Latvijos pasakoja dr. M. Aniškevičius.
Abu paralyžiuotus šunis neurochirurgas nedelsiant išoperavo Vilniuje. Tai buvo itin sudėtingos, keletą valandų trukusios kaklo operacijos, kurios reikalauja ypatingo chirurginio meistriškumo.
„Kadangi tai pirmas ar antras kaklo slankstelis už galvos, priėjimas yra labai rizikingas – operuodami susiduriame su daug gyvybiškai svarbių struktūrų, tokių kaip nervai, kraujagyslės, gerklė, stemplė. Nepaisant to, abi operacijos praėjo sėkmingai. Špicų šuniukas jau praėjus dviem dienoms po operacijos pradėjo stovėti. Jorkšyro terjeras irgi pamažu atsistato – jo sveikimas užtruko ilgiau, nes iki operacijos kitoje klinikoje taikytas medikamentinis gydymas sukėlė tam tikras komplikacijas“, – pasakoja gyvūnų neurologas dr. M. Aniškevičius.
Anot jo, nors būtent tokie susirgimai yra labai reti – per metus skaičiuojami vienetais – turimi įgūdžiai ir ilgametė darbo patirtis paprastai padeda išgelbėti gyvūnus bei sugrąžinti jiems visavertį gyvenimą. Tačiau, pasak neurologo, čia ypač svarbi yra viena sąlyga.
„Susidūrus su sudėtingiausiais neurologiniais susirgimais svarbi tampa kiekviena minutė. Uždelsus kreiptis į neurologą, paciento būklė gali pablogėti nepataisomai. Tad labai svarbu laiku pastebėti pirmuosius ligos simptomus ir pagalbos į specialistus kreiptis nedelsiant“, – pažymi dr. M. Aniškevičius.
Delsimas gali būti skaudus
Pasak veterinarijos gydytojo, ne tik šeimininkai, bet ir gyvūnų bendrosios praktikos gydytojai gali nepastebėti pirmųjų neurologinių ligų simptomų, kurie neretai būna užslėpti.
„Jei taksų veislės mišrūnas staiga nebegali užšokti ant lovos ar nebepalipa laiptais, labiausiai tikėtina, kad jam bus išvarža. Čia tik pavyzdys, parodantis, kaip svarbu gyvūnų šeimininkams pasidomėti, kokios ligos yra būdingos jų turimai veislei. Tuomet yra paprasčiau pastebėti pirmuosius simptomus, o kartu ir atpažinti, jog vertėtų pasirodyti specialistui“, – pataria pašnekovas.
Pasak jo, jei šuo eidamas ėmė trankytis į daiktus, neadekvačiai elgiasi, jei einant jį „užneša“ į vieną pusę, jei vaikšto ratais, patiria epilepsijos ar kitus priepuolius, – tai jau taip vadinami aiškiai išreikšti neurologinių ligų simptomai. Tokiais atvejais būtina kuo skubiau kreiptis pagalbos į neurologą.
„Nesikreipus pagalbos laiku, pasekmės paprastai būna labai liūdnos. Dažniausiai gyvūnas tampa neįgalus arba tai gali kainuoti ir gyvūno gyvybę. Neurologinės ligos savaime dažniausiai tikrai nepraeina. Jei gyvūnas tampa neįgalus, paprastai tokie gyvūnai šeimininko sprendimu vis tiek yra užmigdomi, nes neįgalaus augintinio priežiūra reikalauja daug priežiūros, išlaidų ir laiko“, – apgailestauja neurologas.
Kokių veislių šunims išvaržos nustatomos dažniau
Į neurologo rankas dažniausiai patenka gyvūnai su sąnarių uždegimais, lūžiais, augliais, išvaržomis, paralyžiais, nervo uždegimais. „Nėra lengvų neurologinių ligų, atvejai būna rimti, reikalaujantys tyrimų ir ne vieno vizito. Dažniausios neurologinės problemos, su kuriomis tenka susidurti kone kasdien, – tai paralyžius ir priepuoliai. Paralyžius paprastai ištinka dėl stuburo išvaržos. Ši būklė dažniau nustatoma 3–5 metų amžiaus sulaukusiems prancūzų buldogams, taksams, mopsams, pekinams ir kitiems panašių veislių šunims, turintiems silpną kremzlinį audinį. Jų šeimininkai neretai nustemba, kaip tokiam jaunam šuniui gali atsirasti išvarža. Jauniausias šuo, kurį teko operuoti dėl stuburo išvaržos, buvo vienų metų prancūzų buldogas. Tačiau ne visos išvaržos turi būti operuojamos, kai kurios yra gydomos vaistais“, – pasakoja dr. M. Aniškevičius.
Deja, pasak veterinarijos gydytojo, prevencijos, kuri užkirstų kelią tokioms išvaržoms, nėra, nes šuns stuburas yra toks, koks yra. Todėl belieka stengtis, kad šuo nenutuktų, nebūtų pernelyg aktyvus (pvz., nedarytų kūlversčių, nešokinėtų laiptais) bei pastiprinti stuburą vitaminais.
Gyvūnų neurologas taip pat sako, kad kartais neurologinį susirgimą gali paskatinti net ir, regis, visai nekaltas augintinio stuktelėjimas į duris. Taip dažniausiai nutinka dėl tam tikrų patologijų, kai, tarkime, nesusiformuoja stabili jungtis tarp slankstelių, ar patirtos traumos.
„Net ir nedidelė trauma gali lemti slankstelio pajudėjimą: užtenka gyvūnui galva atsitrenkti į kažkokį objektą, sieną ar duris, o kartais net ir nesėkmingai nušokti nuo lovos“, – sako dr. M. Aniškevičius.
Laimei, gyvūnų gydytojas ramina, kad paprastai net ir po sudėtingiausių operacijų gyvūnai atsistato labai greitai. Daug greičiau, jei lygintume panašias operacijas ir sveikimą po jų su žmonėmis. „Tikiuosi, kad tai suteiks vilties tiems šeimininkams, kurių augintiniai šiuo metu sunkiai serga“, – priduria specialistas.
