Kapinės Klaipėdoje skirstomos į tris kategorijas: veikiančios, riboto veikimo ir neveikiančios.
Neveikiančių, senųjų kapinių Klaipėdoje – daugiausia, tačiau daugumoje jų per Vėlines žvakutės nedegs, nes šiose kapinėse palaidotų žmonių artimuosius išblaškė karo ir pokario audros, o dabartiniai gyventojai dažnai net nežino apie šalia jų esančias kapinaites, nesidomi jų istorija.
Lietuvos kultūros vertybių registre Klaipėdos mieste apie senąsias kapines iš viso yra 19 įrašų.
Tai buvusių dvarų ar kaimų kapinės, kurios miestui augant pateko į jo teritoriją: Vitės, Melnragės, Girulių, Tauralaukio, Paupių, Virkučių, Sendvario, Sudmantų, Barškių, Žardės, Smeltės, Budelkiemio, Klaipėdos žydų ir kitos.
Pasak Klaipėdos savivaldybės administracijos Paveldosaugos skyriaus vedėjo Vitalijaus Juškos dar bent 10 senųjų kapinių šiame sąraše nėra užregistruotos, bet apie jas žino paveldosaugininkai ir architektai, projektuotojai.
Neregistruotos, bet saugomos
Kad tokios amžinojo poilsio vietos nebūtų sunaikintos ar išniekintos prižiūri Kultūros paveldo departamentas.
„Senųjų kapinių teritorijose neleidžiami statybos, žemės judinimo darbai“, – pažymėjo Kultūros paveldo departamento Klaipėdos teritorinio skyriaus vyriausiasis specialistas Laisvūnas Kavaliauskas.
Vienas naujausių senųjų kapinių ramybės išsaugojimo pavyzdžių, pasak pašnekovo, buvo rekonstruojant buvusią „Švyturio“ alaus gamyklą.
„Jos teritorijoje yra žalia zona, kurioje yra nedidelės kapinės. Objekto vystytojai norėjo toje vietoje įrengti automobilių stovėjimo aikštelę, bet mes tam leidimo nedavėme. Toje vietoje išliks žalia zona“, – sakė L. Kavaliauskas.
Trūksta informacijos
Klaipėdos universiteto vyresnysis mokslo darbuotojas doc. dr. Arūnas Baublys mano, kad informacijos apie senąsias kapines trūkumas sąlygoja gyventojų abejingumą.
„Daugelis senųjų kapinių net nepažymėtos.
Šiais metais, kai minimas I. Kanto jubiliejus, Vokietijoje leidžiamame leidinyje buvo rašoma apie tai, kad rasta duomenų, jog filosofo senelis galėjo būti palaidotas Klaipėdoje prie Jono bažnyčios. O klaipėdiečiai tai žino?
Kapinės buvo ir dabartinio Karalienės Luizės jaunimo centro kieme, ir Galinio Pylimo gatvėje prie Senojo turgaus, kur yra Psichikos sveikatos centras ir kt. miesto vietose“, – vardijo A. Baublys.
Pasak pašnekovo, viso Klaipėdos krašto senosios kapinės buvo labai stipriai ir sąmoningai naikinamos sovietmečiu, siekiant kuo labiau ištrinti atmintį apie šio krašto kultūrą.
„Nemažai jos nukentėjo ir metalo karštinės metu, kai vagys ištampė senus kryžius, tvoreles.
Ryšys su Mėmeliu – Klaipėdos skulptūrų parke
Pasak V. Juškos, Klaipėdos mieste geriausiai žinomos seniausios ir didžiausios Klaipėdos miesto kapinės, kurios veikė nuo 1820 m. ir sunaikintos buvo sovietmečiu, įkuriant jų vietoje Skulptūrų parką.
„Džiugu, kad sutvarkius Klaipėdos skulptūrų parką, gražiai pristatoma memorialinė jo atmintis.
Atsiranda dabartinių gyventojų ryšys su senuoju Mėmeliu. Iki mūsų čia gyveno žmonės, jie kūrė mums istoriją. Mes po savęs paliksim istoriją ateinančioms kartoms. Tas pereinamumas yra svarbus. Kapinės yra medžiaginis ir dvasinis kultūros liudijimas“, – pažymėjo V. Juška.
Klaipėdos skulptūrų parke jau yra paženklintos žymių žmonių kapavietės. Atkurti pirklio, filantropo Juliaus Liudviko Vynerio (1795 – 1862), iškilaus pirklio Hermanno Gerlacho (1846 – 1913) ir jo žmonos Marie Gerlach (1855 – 1937) antkapiniai paminklai, Berbomų šeimos, karių kapavietės.
Šis procesas, pasak V. Juškos, yra tęstinis.
„Šiais metais buvo gautas prašymas buvusiose kapinėse pažymėti pirmojo lietuviško laivo „Jūratė„ kapitono Jono Andžejausko (1887 – 1938m.) atminimą. Buvo pagaminta antkapinė plokštė ir patalpinta kapinių atminimo labirinte. Šioje vietoje ilsisi daug mūsų miesto žymių žmonių, kurių atminimo įamžinimas dar laukia savo eilės“, – komentavo Paveldosaugos skyriaus vedėjas.
Dar vienos didelės, gražiai sutvarkytos ir prižiūrimos yra Pirmojo ir Antrojo pasaulinio karo Vokietijos karių kapinės, esančios prie Poilsio parko.
Pasak V. Juškos, šios kapinės buvo įtrauktos į saugomų Klaipėdos kapinių sąrašą tik prieš keletą metų, o jų priežiūros darbai yra finansuojami iš Vokietijos.
Ne vieta šunis vedžioti
Pasak V. Juškos, jau yra parengtas projektas ir gautas leidimas sutvarkyti senąsias Smeltės kapines, esančias tarp Minijos ir Kalnupės gatvių.
„Šios kapinės yra gana didelės. Jas sudaro kelios dalys: Smeltės senosios kapinės, Smeltės naujosios kapinės ir Gedminų dvaro kapinės. Dabar ten žaliasis chaosas, tai yra pieva, priaugusi savaiminių medžių ir krūmų, kurioje žmonės šunis vedžioje.
Dar tarp tų kapinių yra įsiterpusios ir naminių gyvūnų kapinės.
Manau, kad jas galima įtraukti net į turistinius žemėlapius kaip lankytiną objektą, nes nieko panašaus man niekur neteko matyti. Gyvūnų kapinės yra ir prabangių paminklų su graužiais užrašais, vaikiškais žaislais ir pan.“, – pasakojo V. Juška.
Anot Paveldosaugos skyriaus vedėjo, Klaipėdos miesto savivaldybės iniciatyva šiuo metu rengiamas ir senųjų Vitės kapinių tvarkybos projektas.
„Tai gana didelės, taip pat iš kelių dalių sudarytos kapinės, esančios šalia Klaipėdos miesto stadiono. Dabar jų būklė yra apgailėtina, nėra net informacinio stendo, kuris gal sulaikytų gyventojus nevedžioti ten šunų“, – kalbėjo V. Juška.
Nors ir yra akivaizdūs kapinių ženklai – išlikę antkapiniai paminklai – ir informaciniai stendai, pasak V. Juškos, ne visada sulaiko žmones nuo keistų, mirusiųjų atminimą niekinančių veiksmų.
„Žardės kaimo senosios kapinės, esančios šalia piliakalnio yra su išlikusiais paminklais, tačiau žmonės kažkodėl jas vis paverčia šiukšlynu. Man keista, kodėl gyventojai ten atveža ir palieka padangas, kitas stambiagabaritines atliekas, kurias galima civilizuotai palikti tam skirtose aikštelėse“, – stebėjosi V. Juška.
Parengs tvarkybos darbų sąvadą
Anot paveldosaugininko, pasitaiko ir kitaip mąstančių klaipėdiečių, kurie išreiškia iniciatyvą sutvarkyti senąsias kapines.
„Norisi pasidžiaugti Lietuvos jūrų muziejaus, Kuršių nerijos nacionalinio parko iniciatyvomis pasirūpinti Smiltynėje esančiomis senosiomis Kopgalio kapinaitėmis, kuriose palaidotas pirmasis nepriklausomos Lietuvos Klaipėdos uosto kapitonas Liudvikas Stulpinas (1871 – 1934 m.) ir Lietuvos jūrų muziejaus įkūrėjas Aloyzas Každailis (1943 – 2018). Taip pat buvo gyventojų iniciatyva dėl senųjų Tauralaukio kapinių sutvarkymo.
Atsižvelgdami į tokias iniciatyvas, norime ateinančiais metais parengti senųjų Klaipėdos kapinių tvarkymo sprendinių sąvadą.
Šio projekto tikslas – kartu su architektais, archeologais, paveldosaugininkais gyvai įvertinti senųjų Klaipėdos miesto kapinaičių būklę ir numatyti, kokie galimi jų sutvarkymo veiksmai.
Kur reikia rengti tvarkybos projektus, kur galima atkurti antkapinius paminklus, o kur reikia tik paženklinti buvusių kapinių vietą“, – sakė V. Juška.
Rajone iniciatyvų daugiau
Klaipėdos universiteto vyresnieji mokslo darbuotojai doc. dr. Silva Pocytė ir doc. dr. Arūnas Baublys pastebi, kad mažesnėse Klaipėdos rajono bendruomenėse daugiau gyventojų iniciatyvų sutvarkyti senąsias kapinaites ir pagerbti čia gyvenusių žmonių atminimą.
S. Pocytė pasidžiaugė buvusios Klaipėdos universiteto magistrantės, gargždiškės gidės Monikos Vasylienės iniciatyva sutvarkyti senąsias Laugalių kaimo kapinaites, kuriose dar išlikę ir gražių paminklų.
„Šią vasarą man labai patiko Priekulės kultūros centro organizuoto Vilhelmo festivalio iniciatyva sutvarkyti senąsias Lūžijos kaimo kapines, kurios yra Kairių poligono teritorijoje.
Šiose kapinėse festivalio metu buvo surengtas teatro performansas.
Po Antrojo pasaulinio karo išnykusio kaimo kapinaitės pirmą kartą atgavo savo veidą. Man tai atrodo labai gražus ir jautrus momentas.
Nekaltinu kariškių, kurie gal net nežinojo apie tų kapinaičių egzistavimą, ar žmonių, kurie nenori tvarkyti senųjų kapinių.
Tai yra kiekvieno žmogaus pasirinkimas. Tačiau kapinės yra tokia vieta, kuri parodo, kaip mes gerbiame išėjusiųjų amžinybėn atminimą.
Kadangi Klaipėdos kraštas neteko senųjų savo gyventojų – tai niekas kitas to nepadarys, manau, kad tai mūsų priedermė“, – kalbėjo S. Pocytė.
