Katė turi devynis gyvenimus
Šis mitas, nepaisant akivaizdaus neatitikimo gamtos dėsniams ir logikai, yra tvirtai įsišaknijęs paprastų žmonių sąmonėje. Tačiau iš kur jis atsirado? Kaip žurnale „Social Life“ rašo Martinas Fonas, šio įsitikinimo šaknys siekia Senovės Egipto laikus, kur katės buvo laikomos šventais gyvūnais.
Joms buvo priskiriamos antgamtinės galios. Pasak legendos, katinu virtęs saulės dievas Atumas-Ra apsilankė požeminiame pasaulyje ir pagimdė keturis dievus, kurie savo ruožtu pagimdė dar keturis, vadinamus Enneada. Egiptiečiai katės dievą Atum-Ra laikė devynių gyvenimų įsikūnijimu viename pavidale.
Tačiau ne visame pasaulyje devyni gyvenimai priskiriami katinui. Kai kuriose ispaniškai kalbančiose šalyse jų yra septynios, o turkų ir arabų folklore katėms „paliekamos“ tik šešios gyvybės.
Gali būti, kad toks gyvybingumas katėms buvo priskiriamas dėl jų gebėjimo šokinėti iš gana didelio aukščio ir vis tiek likti nesužeistoms. 1894 m. prancūzų fiziologas Etienne'as-Jules'as Marey, pirmasis panaudojęs chronofotografinę kamerą, sugebėjo išsiaiškinti, kaip katės nesusižeidžia tokio šuolio metu.
Fotoaparatu, kurio užrakto greitis buvo 60 kadrų per sekundę, jis užfiksavo tai, kas atsitiko, kai jis laikė savo katę žemyn galva ir ją metė. Šio proceso metu jis matė, kaip ji pasilenkia ir manevruoja galva, nugara, kojomis ir uodega į vertikalią padėtį, kad sušvelnintų smūgį, kai nusileido ant kieto paviršiaus.
Prie kačių išlikimo prisideda ir daugybė kitų evoliucinių privalumų. Būdamos medžiotojos ir laipiodamos po medžius, šie gyvūnai išvystė labai raumeningas, kampuotas kojas, idealiai tinkančias laipioti, šokinėti ir amortizuoti smūgį nusileidus.
Taip pat pasikeitė ir skeleto sistema: katės turi 30 slankstelių ir neturi raktikaulių, todėl jų stuburas yra labai lankstus, o tai sumažina kaulų pažeidimo riziką kritimo metu. Katės kūno svoris, palyginti su jų kūno paviršiaus plotu, yra nedidelis, o tai padeda sumažinti nusileidimo greitį ir suteikia papildomo laiko ištiesinimosi refleksui įsijungti.
Iš tikrųjų katė, kaip ir bet kuris kitas planetos padaras, gyvena tik vieną kartą. Todėl nereikia be reikalo bandyti jos ištvermės.
Tačiau, kai kalbame apie katės gebėjimą likti nesužeistai šokant iš aukštai, iš čia iškyla dar vienas paplitęs mitas, apie kurį galite paskaityti toliau.
Katės visada nusileidžia ant kojų
Kadangi katės yra medžiuose laipiojanti rūšis, rašo šaltinis „Retfinder“, jų išlikimas priklauso nuo gebėjimo išgyventi kritimus, kai tik tai įmanoma. Katės vestibiuliarinė sistema ir regėjimas veikia kartu su lanksčiu stuburu, todėl katė gali išsitiesti ir, kai yra pakankamai laiko, „iššokti parašiutu“ kaip skraidanti voverė. Nors paprastai jos gali išsitiesti, vis tiek gali patirti rimtų galūnių, žandikaulių ir krūtinės ląstos sužalojimų, kurie gali baigtis mirtimi.
Tokios pasekmės atsiranda dėl to, kad gyvūnas gali neturėti pakankamai ūgio, kad refleksas suveiktų laiku, sako Rgotesta Ret. Jei gyvūnas krenta iš per didelio aukščio, kyla reali grėsmė susižaloti, nes letenos nesugeba susidoroti su kritimo smūgiu. Rizika kyla vyresnėms ir mažiau judrioms katėms, nes joms sunku tinkamai persigrupuoti šuolio metu.
Net ir tada, kai katės krenta iš didelio aukščio ir sugeba nusileisti ant kojų, jos dažnai susižeidžia. Dažniausiai pasitaiko žandikaulio lūžiai nuo smūgio į žemę. Kiti sužalojimai – kaulų lūžiai ir vidiniai plaučių bei šlapimo pūslės sužalojimai.
Jei juoda katė perbėgo kelią
Juodos katės, nuo seno daugumoje Europos legendų, laikomos raganų palydovėmis ir gyvūnais, kurie neša nelaimę, jei perbėga per kelią. Italijoje tikėta, kad jei juoda katė guli kieno nors lovoje, tai reiškia mirtį, o pamatyti juodą katę per laidotuves – naują laidotuvių šeimą.
Kita vertus, Velso folklore juodos katės vaizduojamos kaip tos, kurios atneša sėkmę į namus ir netgi gali būti patikimi orų pranašai.
Pasak „ The Spruce Pets“, šie prietarai siekia viduramžius, kai paukščiai ir gyvūnai tamsiomis plunksnomis ar kailiu signalizavo apie mirtį.
Juodos katės buvo blogai įvertintos oficialiame bažnyčios dokumente „Vox in Rama“, kurį 1233 m. birželio 13 d. išleido popiežius Grigalius IX. Knygos „Juodųjų kačių istorijos: tikros istorijos ir įkvepiantys vaizdai“ autorė Leila Morgan Wild knygoje „Juodųjų kačių istorijos: tikros istorijos ir įkvepiantys vaizdai“ rašo, kad šiame dokumente juodosios katės paskelbtos įsikūnijusiu šėtonu.
„Šiuo dekretu prasidėjo inkvizicija ir bažnyčios sankcionuotos eretikų ir (arba) raganų medžioklės. Iš pradžių juo buvo siekiama nuslopinti Vokietijoje augantį Liuciferio kultą, tačiau greitai išplito visoje Europoje“, – rašo ji.
Katės taip pat buvo siejamos su raganomis. Vikanų šventikė ir knygos „Broliai iš katilo: išminties kelionė per kasdienę magiją“ (The Brood from the Cauldron: A Journey of Wisdom Through Everyday Magic) autorė Serridven Follingstar (Serridwen Follingstar) pažymi, kad raganos buvo ikikrikščioniškos Europos pagoniškos praktikos.
Nors ankstyvoji krikščionių bažnyčia Europoje sugyveno su raganomis, bažnyčiai stiprėjant, ji raganas laikė tiesioginėmis konkurentėmis siekiant užkariauti žmonių širdis ir protus. Būtent tada bažnyčia pradėjo medžioti, persekioti, kankinti ir masiškai žudyti raganas.
„Raganos gerbė gamtos pasaulį, labai gerbė augalus ir gyvūnus. Taigi žmogaus ir gyvūno prisirišimas buvo pradėtas laikyti velnišku, o į seną moterį ir jos kates buvo žiūrima įtariai“, – sako Follingstar.
Moters ir juodos katės tandemas taip pat gąsdino bažnyčią, nes jos abi buvo nepriklausomos ir nesilankstė dvasininkams. Bet kodėl ji neįžvelgė būtent juodos spalvos, galite paklausti.
„Ryšys tarp raganų ir juodų kačių tikriausiai yra išgalvotas, tačiau gali būti, kad juodos katės yra geriausios pelių gaudytojos, nes naktį jų nesimato, todėl jos turi pranašumą medžioklėje, o raganos paprastai būna praktiškos“, – pažymėjo Cerridvenė.
Vienintelis mokslo įrodytas juodų kačių „trūkumas“ yra tas, kad jos dažniau sukelia alergiją. 2000 m. žurnale „Annals of Allergy, Asthma and Immunology“ paskelbtame 321 paciento tyrime, kuriame dalyvavo 321 pacientas, nustatyta, kad tamsias kates turintys respondentai keturis kartus dažniau kentėjo nuo vidutinio sunkumo ir sunkių alergijų nei pacientai, turintys šviesias kates. Mokslininkai spėja, kad tamsesnės katės savo odoje ir seilėse išskiria daugiau fel d 1 alergeno.
Katės labai gerai mato naktį
Paprastai manoma, kad katės gerai mato tamsoje, ir tai paaiškina didesnį jų aktyvumą auštant ir temstant. Iš tikrųjų tai nėra visiška tiesa. Kaip rašo Catster, katės iš tiesų gerai mato naktį dėl specialaus akių įtaiso. Jos turi išlenktą rageną ir didelį lęšiuką, o esant silpnam apšvietimui jų vyzdžiai gali išsiplėsti iki pilnų ratų, kad praleistų kuo daugiau šviesos. Be to, kačių akių fotoreceptoriai visiškai skiriasi nuo žmonių akių fotoreceptorių.
Katės turi daugiau lazdelių, kurios lemia naktinį matymą, periferinį matymą (200 laipsnių, o žmonės – 180) ir judesio suvokimą. Visa tai leidžia joms geriau matyti esant skirtingam apšvietimui platesniame diapazone nei žmonėms. Katės mato esant šeštadaliui šviesos, kurios žmonėms reikia formoms atskirti.
Tačiau visiškoje tamsoje katės yra tokios pat aklos kaip ir jų šeimininkai. Yra dar vienas įdomus faktas apie šių gyvūnų regėjimą. Pasak „ Purina“, katės yra trumparegės, jos negali gerai sufokusuoti dėmesio į toli nuo jų esančius objektus. Pavyzdžiui, žmonės gali būti penkis kartus toliau, kad pamatytų kažką taip pat detaliai, kaip ir katė iš arti. Be to, jos geriau pastebi subtilius judesius ir šviesos pokyčius, pavyzdžiui, mažą bėgančios pelės šešėlį.
Katės geriau mato sutemus, tačiau tamsoje jos yra tokios pat bejėgės kaip ir žmonės.
Katės pavojingos nėščioms moterims
Paplitęs įsitikinimas, kad katė gali užkrėsti nėščią moterį toksoplazmozės virusu. Tai infekcija, kurią sukelia vienaląstis parazitas Toxoplasma gondii. Ji pavojinga nėščiosioms pirmąjį ir trečiąjį nėštumo trimestrą, nes gali sukelti apsigimimus ar net persileidimą. Sukėlėją perneša ne tik katės, bet ir kiti gyvūnai – graužikai, avys, kiaulės, karvės, triušiai. Tačiau kadangi būtent katės dažniausiai gyvena namuose ir butuose, joms priskiriama didžiausia rizika užsikrėsti.
Tačiau Jeilio universiteto klinikinės medicinos docentas daktaras Džefris D. Kravecas (Jeffrey D. Kravetz), turintis dvi kates, paneigia šiuos nuogąstavimus. Kai jo žmona tapo nėščia, mokslininkas nusprendė peržiūrėti literatūrą apie su katėmis susijusias ligas. Jis nustatė, kad atsitiktinis kontaktas su kate nekelia pavojaus moters negimusiam vaikui.
„Niekada nebuvo įrodyta, kad toksoplazmozė gali pasireikšti per tiesioginį kontaktą su kate“, – sakė jis. Pasak Kraveco, daug didesnė tikimybė, kad moteris užsikrės valgydama nepakankamai termiškai apdorotą mėsą arba plikomis rankomis kasdama užterštą dirvožemį.
Jis pataria nėščiosioms, kurioms tenka keisti kačių kraiko dėžę, tai daryti kasdien, mūvėti pirštines ir po to nusiplauti rankas.
„Apskritai, vadovaukitės sveiku protu ir nesijaudinkite“, – sakė gydytojas.
Šaltinis „ Apti Cell“ patvirtina daktaro Kravetzo žodžius ir pažymi, kad tikimybė užsikrėsti toksoplazmozės virusu nuo naminės katės yra labai maža. Rekomenduojama ne tik mūvėti pirštines valant kraiko dėžę ar dirbant sode, bet ir šerti katę patikrintu, kokybišku maistu, neduodant jai žalios mėsos.
Katės nemėgsta maudytis
Katės tikrai nemėgsta vandens, ir tai lemia kelios priežastys. Pirmoji yra biologinė. Daugelis kačių nėra ir niekada nebuvo susidūrusios su dideliais vandens kiekiais. Veterinarinės medicinos daktarasJustinas Lee aiškina, kad dauguma kačių veislių yra kilusios iš dykumų klimato zonų ir vargu ar kada nors maudėsi. Kai kurios didelės laukinės katės, pavyzdžiui, tigrai ir jaguarai, mėgsta plaukioti ir pliuškentis vandenyje, kad atvėstų, o kitos didelės katės, pavyzdžiui, liūtai, net nenori kišti galvos po vandeniu.
Tačiau naminės katės, nori jos to ar nenori, turi iškęsti šią procedūrą, nors ir nevienodai dažnai, ir kiekvienas gyvūnas į vandenį reaguoja skirtingai. Kaip rašo daktarė Fiona Lee žurnale „Pets Best“, jei pirmoji katės maudymosi patirtis buvo neigiama, baimės refleksas liks jai visam gyvenimui. Tačiau jei katinas nuo mažens buvo maudomas, jis daug tolerantiškiau žiūri į šią procedūrą.
Jei katė nuo mažens buvo maudoma, ji ramiau toleruos vandens procedūras.
Kitas aspektas, paaiškinantis kačių nemeilę vandeniui, yra pažeidžiamumas. Daugumos naminių kačių kailis sugeria, o ne išleidžia drėgmę, todėl gyvūnas ilgą laiką būna šlapias. Kai kailis šlapias, jis sveria daugiau nei įprastai, todėl varžo judesius ir kelia diskomfortą. Dėl nuslopintų refleksų katė jaučiasi nepajėgi apsiginti.
Be to, dėl vandens paviršiai tampa slidūs. Katė ima bijoti, kad būdama kriauklėje ar vonioje negali ko nors sugriebti ar išlaikyti pusiausvyros. Dėl to ji jaučia grėsmę.
Katės yra vienišės
Daugelis žmonių nepriklausomą kačių prigimtį laiko požymiu, kad jos yra vienišės. Vienintelė tiesa yra ta, kad katės mėgsta vienatvę tik tada, kai medžioja. Likusį laiką jos mieliau gyvena būriais netoli maisto šaltinio, rašo „Retfinder“.
Kalbant apie namines kates, tarp jų yra daugiau ir mažiau nepriklausomų veislių, tačiau beveik visos jos yra prisirišusios prie žmogaus, kuris yra jų maisto ir priežiūros šaltinis.
Naminių kačių kačiukai geriausiai pasirengia pritapti daugiavaikėje šeimoje, jei bent iki 8–10 savaičių amžiaus laikomi su savo vados draugais.
Daugelyje namų ir butų katės puikiai sugyvena su šunimis ir kitais naminiais gyvūnais.
Net pačios nepriklausomiausios katės yra prisirišusios prie žmogaus.
