Augintinius gali pakeisti robotai? Šunų dresuotojas Laurynas atskleidė, kodėl tai – neįmanoma

Pradedant pokalbį apie žmogaus ir šuns ryšį Laurynas kviečia prisiminti, kaip šalia mūsų protėvių atsirado šiandien geriausiu draugu vadinamas šuo. „Žmogaus ir šuns draugystė užsimezgė prieš tūkstančius metų. Reikėjo sargo, kuris gintų šeimą, stovyklą, galvijus nuo laukinių žvėrių bei dvikojų priešų, praneštų apie artėjantį pavojų. Šuns protėviai, tikriausiai, prijaukinti maistu, irgi pasiliko šalia žmogaus iš išskaičiavimo“, – juokiasi jis.

Tačiau, pasak L. Janavičiaus, žmogaus ir keturkojo bendradarbiavimas jau tada neapsiribojo tokiais mainais, kaip maistas į sargybą ar pagalbą medžiojant. „Šuns protėvio prijaukinimas reiškė, kad žmonės su jais pradėjo dirbti kaip komanda. Atsirado poreikis ir galimybė formuoti keturkojų bičiulių elgseną. Prijaukinto šuns elgesio pokyčiai stebina – iš laukinio gyvūno jis tapo ištikimiausiu žmogaus kasdienybės palydovu“, – sako šunų dresuotojas.

Ir nors spekuliacijų, kad technologijos iš mūsų gyvenimų galiausiai išstums gyvus šunis, pasigirsta vis dažniau, Laurynas įsitikinęs – to nereikėtų baimintis. „Kai girdžiu pasakojimus apie tai, kad ateityje robotai, turintys dirbtinio intelekto programas, galėtų pakeisti šunis, norisi nusišypsoti. Žinoma, nesakau, kad tame nėra prasmės. Pavyzdžiui, gyvūnai – robotai galėtų sumažinti tikrų gyvūnų poreikį atliekant tyrimus ir eksperimentus ar pagreitinti tam tikrus procesus. Bet kalbant apie kasdienį gyvenimą, esu kategoriškas. Na, pažiūrėkite į savo keturkojo akis – kokį robotą jūs sugebėsite taip besąlygiškai mylėti?“, – retoriškai klausia jis.

Laurynas sako, kad žmogaus ir šuns bendravimo evoliucija nesibaigė ir nesibaigs, tai – nuolatinis procesas. „Todėl į šį procesą kiekvienas turime žvelgti itin atsakingai. Jeigu dar prieš keturis ar penkis dešimtmečius mūsų šalyje šunis daugiabutyje laikydavo labai retas gyventojas, tai šiandien šunelį turi turbūt kas antras ar trečias kaimynas. Tačiau nepamirškime, kad keturkojis ne tik suteikia džiaugsmo šiuolaikiniam žmogui, bet ir parodo jo sąmoningumo laipsnį“, – pasakoja jis.

Pasak Lauryno, gyvūno šeimininkui būtina nepamiršti, kad šuo nėra žaisliukas, kurį nusibodus galima numesti į kampą ar kitaip atsikratyti. „Be to, net mažiausių veislių šuo, nekalbant apie vidutines ir dideles veisles, neturi kelti nesaugumo jausmo ar diskomforto tiek jūsų šeimos nariams, tiek ir aplinkiniams. Kai girdžiu sakant – mano šunelis mažas ir niekam neįkąs, norisi priminti, kad savo nederamu elgesiu ir reaktyvumu šuo gali išprovokuoti kito, didesnio šuns agresiją. Tada nukentėtų ne tik mažylis, bet jį gindamas gali būti sužalotas šeimininkas. O kur dar kiti „malonumai“, tokie kaip nemokyto šuns lojimas, inkštimas jį palikus vieną. Juk tai gali išvesti iš kantrybės ir patį kantriausią kaimyną“, – atskleidžia Laurynas.

Tuo pačiu Laurynas primena, kad dresūra nėra žinojimas kuo daugiau įvairių metodų. „Taip, tai kažkiek padeda tam tikrose situacijose, bet, kas ypatingai svarbu, tai suprasti kaip žmonės gyvena ir sugyvena su savo šunimis už pamokų teritorijos, su kuo susiduria grįžę į namus“, – sako jis. – „Kokio šuns gyvenime nori, toks turi būti pats ir dar netgi labiau, priekyje, kad šuo galėtų ir norėtų tave sekti. Šuo nėra žaisliukas skirtas paglostymams ir vaikams. Tad turime pradėti nuo savęs: šviestis, gilintis, domėtis ir praktikuoti“, – kviečia jis.

Be dresūros, dar vienas dažnas klausimas, kurį išgirsta Laurynas – ar reikia savo keturkojį rengti parodoms bei sporto varžyboms. „Manau, kad tai amžinas klausimas. Tačiau mano atsakymas į jį būtų labai paprastas – jeigu jaučiate, kad norite kažkur dalyvauti, tai ir dalyvaukite. Visi renginiai yra daugiau skirti pačiam šuns šeimininkui. Ten jis įgauna patirties, mokosi iš kitų dalyvių, vėliau pritaiko įgytas žinias ir kuria santykį su šunimi“, – sako jis.

Pasak Lauryno, Lietuvoje dešimtis ar net šimtą kartų daugiau žmonių renkasi dalyvauti parodose, grožio konkursuose, kuriuose nereikia ypatingo pasiruošimo ar įgūdžių paketo. „Žinoma, kai kurie į tai investuoja vesdami šunis į paklusnumo, fitneso ar plaukimo treniruotes, kad pasiektų geresnių rezultatų. O sporto disciplina nėra dar vienas lengvas malonumas ir neduoda greito rezultato, tad jį renkasi norintys daugiau, labiausiai užsispyrę, kantrūs, pasišventę procesui ir gilintis į šuns elgseną pasiryžę šeimininkai. Nes šuo turėdamas gerą santykį su šeimininku, bus laimingas, atlikdamas užduotis tiek šalia namų esančioje aikštelėje, tiek dalyvaudamas tarptautiniame renginyje“, – patirtimi dalijasi Laurynas.

Pats Laurynas su savo Berno Zenenhundu Lucky Star renkasi sporto varžybas. „Šiais metais pasirodėme Pasaulio sportinio paklusnumo (Obedience) čempionate, vykusiame liepos 25–28 d. Latvijoje. Su savo augintiniu buvome vieni iš trijų Lietuvą atstovaujančių duetų. Iš Pasaulio čempionato parsivežėme taurę, kurią mano šuo gavo kaip specialų dienos apdovanojimą teisėjų sprendimu“, – sako jis.

Tai yra be galo didelė garbė ir motyvacijos užtaisas ateičiai. Tačiau, pasak Lauryno, yra dar kai kas. „Man daug svarbiau, kad mano šuo gerai elgtųsi ne varžybose, o namie, viešumoje ir kasdienėse socialinėse situacijose. Be to nebūtų ir varžybų. Žinau, kad daugiabučio kieme jis neprikrės aibių, svetimi žmonės ir šunys šalia mūsų bus saugūs, kaimynai negirdės jo lojant, kai mūsų nebus namie. Todėl kiekvienam šuns augintojui linkiu atskirti, kas auginant keturkojį yra svarbiausia, o kur – tik antraeiliai dalykai“, – kviečia dresuotojas.