„Niekada nemėgau baltosios lazdelės. Paauglystėje jos gėdydavausi. Be to, šuo vedlys suteikia daugiau saugumo bei laisvės nei baltoji lazdelė“, – sako Edita.
Kalbėdama apie Lietuvos institucijų atstovų požiūrį į keturkojus pagalbininkus, kaip į prabangos prekę, Edita teigia, kad politikams reikėtų „užrištų akių savaitės“, kuomet patys pajustų, ką reiškia būti neregiu.
– Pasidalinkite, kaip jūsų gyvenime atsirado šuo vedlys?
– Paauglystėje žurnale perskaičiau straipsnį apie aklą merginą Vokietijoje, kuri turėjo šunį vedlį. Labai susižavėjau šia istorija. Susisiekiau su Vokietijos vedlių mokyklos atstovais, klausdama, ar ir aš galėčiau turėti keturkojį pagalbininką. Iš ties labai nusivyliau, gavusi atsakymą, kad šuo vedlys, tuo metu, kainuotų 26 tūkst. Vokietijos markių.
Po kiek laiko mūsų šeimai įsigijus šunį – vilko hibridę, pastebėjau, kad ji labai protinga. Pradėjau treniruoti būti mano vedle. Ji iš ties labai greitai išmoko klausyti bei atpažinti mano komandas. Vienintelė tuometinė problema – ji negalėjo su manimi niekur eiti: nei į parduotuvę, nei važiuoti viešuoju transportu, nei į kitas vietas.
Galiausiai, Lietuvoje studijuodama universitete vėl pradėjau domėtis šunimis vedliais ir sužinojau, kad daugiausiai jų rengiama JAV. Išsiunčiau užklausą ir taip gavau savo pirmąjį oficialų šunį vedlį, tada – antrąjį ir dabartinį trečią.
– Gio – Jūsų trečiasis šuo vedlys. Kiek laiko turėjote ankstesnius du pagalbininkus?
– Visus tris keturkojus suteikė JAV šuns vedlio mokykla. Pirmasis šuo Gajus mirė, kai jam buvo 9,5 metų, o Gven – sulaukusi 8,5 metų amžiaus. Abu susirgo vėžiu. Tai buvo vieni skausmingiausių įvykių mano gyvenime, nes jie visada būdavo šalia, tapo geriausiais draugais, ištikimiausiais ir linksmiausiais kompanionais.
– Papasakokite apie savo pirmąjį šunį vedlį – kaip jautėtės jį gavusi?
– Vedlių mokykloje yra tradicija – prieš sutinkant tau parinktą šunį, visi susėda rateliu ir instruktorė kiekvienam pasako šuns vardą bei gimimo dieną. Mums sėdint ir laukiant, aš visiems garsiai pasakiau, kad gavus šunį vedlį, man nereikės ir vyro. Atėjus mano eilei, instruktorė perskaitė mano šuns vardą – Guy, kuris, išvertus iš anglų kalbos, reiškia „vyras“. Tuomet visa klasė pradėjo juoktis.
Sužinojus šuns vardą, visi išsiskirsto po skirtingus kambarius ir laukia šuns sutikimo. Vos atidarius duris, Gajus pribėgo ir nubučiavo man visą veidą. Tai buvo viena įsimintiniausių mano akimirkų. Gajus pakeitė mano gyvenimą – turėjau pagalbininką, su kuriuo visur ir visada galėjau saugiai judėti.
– Kodėl norėjote šuns vedlio? Kaip pasikeitė jūsų gyvenimas?
– Apart didelės meilės šunims, labai norėjau turėti pagalbininką. Niekada nemėgau baltosios lazdelės. Paauglystėje jos gėdydavausi. Be to, šuo vedlys suteikia daugiau saugumo bei laisvės nei baltoji lazdelė. Šuo vedlys ne tik rodo, kur eiti, jis tave apsaugo nuo artėjančio automobilio, atpažįsta ir nuveda prie reikalingų objektų, be to, suteikia emocinę paramą. Mano dabartinis šuo vedlys Gio net pats išmoko sekti navigacijos instrukcijas, kai jas paleidžiu telefone per garsiakalbį.
Šuo vedlys suteikia nepriklausomybę ir pakelia pasitikėjimą savimi. Be to, labai mėgstu keliauti, o su keturkoju pagalbininku jaučiuosi daug drąsiau.
– Kaip jaučiatės Lietuvoje su šunimi vedliu? Ar jaučiate kažkokius skirtumus iš visuomenės pusės?
– Lietuvoje trūksta įstatymų, apsaugančių tiek šunis vedlius, tiek neįgaliuosius. JAV yra skiriamos didelės baudos, jei tavęs kažkur neįleidžia su keturkoju pagalbininku. Nutikus tokiam incidentui, gali kviesti policiją, jog šie pagelbėtų. Darbdavys negali tavęs diskriminuoti dėl negalios ar uždrausti darbe būti su šuniu vedliu. Taip pat keturkojis pagalbininkas turi asistuojančio žmogaus statusą, tad jį sužalojus, kaltininkas baudžiamas tokiomis pačiomis teisinėmis priemonėmis kaip ir už žmogaus sužalojimą.
Lietuvoje trūksta ir švietimo visuomenėje. Ypač daug užgauliojimų sulaukiu iš vyresnio amžiaus žmonių, kurie teigia, kad šuns vedlio vieta yra pririštam prie būdos. Taip pat žmonės dar nėra pratę prie vedlių, nesilaiko būtino etiketo, nori glostyti, užkalbinti, kas yra griežtai draudžiama.
Yra vietų Lietuvoje, kur neįleidžia su vedliu, viešbučių, kurie nepriima nakvynei arba prašo susimokėti papildomą mokestį. Pasitaiko atvejų, kai apsauga neįleidžia į parduotuves arba viso apsipirkimo metu seka paskui bei prižiūri tiek mane, tiek keturkojį.
Iš ties, nemažai konfliktų kyla su dviratininkais. Eidama šaligatviu, neskiriu, kur yra dviračių, o kur pėsčiųjų takas, tad pasitaiko atvejų, kai nenorėdama einu dviračių keliu. Tuo tarpu dviratininkai neretai neskiria, kad esu neregė ir šalia manęs eina šuo vedlys, o ne įprastas augintinis. Kyla pykčių, kad trukdau eismą.
Tačiau yra Lietuvoje ir teigiamų pusių – turime nedaug benamių augintinių, nesame šalis, kurioje yra aukšta pasiutligės rizika. Be to, jauni ir keliaujantys žmonės jau žino apie šunis vedlius – prieina, paklausia, nori sužinoti daugiau apie juos, kas yra labai malonu.
– Minėjote, kad mėgstate keliauti. Ar yra kažkokių iššūkių, kurie bendrai pasitaiko, keliaujant su šuniu vedliu tiek Lietuvoje, tiek kitose valstybėse?
– Didžiausia problema, kuri pasitaiko beveik visose šalyse, yra su pavežėjais. Pagal įstatymą, vedlys nėra augintinis, todėl neregys neprivalo, kviesdamasis taksi, rinktis paslaugą su augintiniu bei mokėti papildomą mokestį. Tačiau praktikoje dažnai viskas veikia kitaip. Išsikvietus taksi, tenka susidurti, kai vairuotojas atsisako įleisti į automobilį, siūlo šunį dėti į bagažinę arba, net nesustojęs, nuvažiuoja bei atšaukia iškvietimą.
– Lietuvoje iki šiol nėra rengiami bei finansuojami šunys vedliai. Juos neregiai gali įsigyti tik asmeninėmis lėšomis arba kitų pagalba. Politikai mano, kad šuo vedlys yra prabangos prekė regos negalią turinčiam gyventojui. Kokia jūsų nuomonė apie tai?
– Skamba labai absurdiškai. Šuo vedlys neregiui yra tokia pati prabanga, kaip nevaikštančiam žmogui neįgaliojo vežimėlis, kuris, beje, taip pat nėra pigus.
Politikams turėtų būti privaloma užrištų akių savaitė, kuomet patys pajustų, ką reiškia būti neregiu. Turkijoje politikams pasakius, kad šalies gatvės yra draugiškos neįgaliojo vėžimėliams, draugija, atstovaujanti negalią turinčius žmones, pasiūlė politikams sėsti į vėžimėlius ir pakeliauti, jų teigimu, „draugiškomis“ gatvėmis. Padarė iš ties juokingą ir akis atveriantį reportažą. To reikėtų ir Lietuvoje.
