Kiekvienais metais JAV įvyksta daugiau nei 4,5 milijono šunų įkandimų. Nepaisant to, ką manote, dauguma šių incidentų neįvyksta, kai nepažįstamas šuo užpuola ką nors parke ar kitoje lauko vietoje. Daugumą šunų įkandimų namuose padaro namie gyvenantis šuo.
Kodėl įvyksta šunų įkandimai?
Kai kurie šunų įkandimai įvyksta atsitiktinai, kai žmonės žaidžia su savo šunimi. Tačiau dažniausiai šunys įkanda žmonėms kaip reakciją į stresą, grėsmę, kai yra išsigandę, teigia Amerikos veterinarijos medicinos asociacija (AVMA).
Vaikams įvyksta daugiau nei pusė šunų įkandimų, ir jie yra daug pavojingesni nei suaugusiesiems.
„Žmonės ne visada atkreipia dėmesį į elgesio signalus, kai šuo stresuoja“, – sako Harvardo medicinos mokyklos skubios medicinos pagalbos docentas dr. Christopheris Baugh.
Pavyzdžiui, kai kurie šunys yra labai ginantys teritoriją, jei pašaliniai asmenys pateks į ne savo erdvę – nesvarbu, ar tai butas, kiemas. Arba šunys gali jausti pavydą, kuris pasireiškia nerimastingu, agresyviu elgesiu dėl maisto, žaislų ar lovos.
„Šios situacijos gali būti didelės rizikos, ypač vaikams, kurie turi mažiau supratimo apie šią riziką“,– sako dr. Ch. Baugh, turintis vaikų ir du mišrių veislių šunis Harley ir Roxi.
Ką galite padaryti, kad išvengtumėte šunų įkandimų?
Bet kuris šuo – net mielas šuo – gali įkąsti, jei bus išprovokuotas, tvirtina AVMA. Niekada nepalikite mažų vaikų vienų su šunimi be suaugusiųjų priežiūros. Ir išmokykite vaikus niekada netrukdyti šuniui, kol jis valgo, miega ar rūpinasi savo šuniukais.
Atlikus 321 veido šunų įkandimų, gydytų Harvarde susijusioje Masačusetso bendrojoje ligoninėje, tyrimą per 20 metų, 88 proc. įkandimų buvo pažįstamų šunų. Dauguma buvo suaugusiesiems ir tai įvyko žaidžiant su šunimi, maitinant šunį. Tačiau ranka yra turbūt labiausiai paplitusi suaugusio šuns įkandimo vieta, sako daktaras Ch. Baugh.
Kiti patarimai iš sveikatos ekspertų, kad būtų išvengta šunų įkandimų, yra šie:
visada paklauskite šuns savininko, ar galima paglostyti šunį, net jei šuo atrodo draugiškas.
Prieš artinantis prie augintinio, įsitikinkite, kad šuo mato ir užuodžia jus.
Nelieskite šuns, kuris, atrodo, slepiasi, yra išsigandęs, serga ar pyksta.
O kas, jei nepažįstamas šuo eina link jūsų? Būkite ramūs ir vis dar venkite akių kontakto su šunimi. Atsistokite su savo kūno šonu nukreiptu į šunį ir sakykite „ne“ arba „eik namo“ tvirtai, garsiai. Palaukite, kol šuo lėtai atsitrauks.
Ką turėtumėte daryti, jei jums įkando šuo?
Nuplaukite žaizdą švelniu muilu ir tekančiu vandeniu, tada uždenkite ją švariu tvarsčiu ar audiniu. Kai kurie internetiniai šaltiniai rekomenduoja tepti antibiotinį tepalą. Tačiau šie produktai rekomenduojami tik žmonėms, turintiems aiškių infekcijos požymių, tokių kaip paraudimas, pūliai, skausmas, patinimas, skelbia Amerikos dermatologijos akademija.
Jei trauma yra rimta – įkandus į veidą, esant sunkiam kraujavimui ar galimai sulaužytam kaului – vykite į skubios pagalbos skyrių. Tai taip pat gera idėja, jei jums įkando nežinomas ar benamis šuo, tairetas atvejis, kai jums gali prireikti vaistų, kad būtų išvengta pasiutligės (poekspozicijos profilaktikos).
„Dažnai žmonės yra šokiruoti ir suprantama, kad visą savo dėmesį sutelks į žaizdą“, – sako daktaras Ch. Baugh. Šuns savininkas gali patikrinti, ar jums viskas gerai ir nueiti. Tačiau sužeistasis turėtų gauti asmens kontaktinę informaciją ir įsitikinti, kad šuo yra paskiepytas nuo pasiutligės, sako ekspertas.
Atminkite, kad:
kai kurioms žaizdoms reikia siūlių, idealiu atveju per 12–24 valandas.
Gydytojas gali skirti antibiotikų, kad būtų išvengta galimų infekcijų, ypač jei turite sveikatos problemų, tokių kaip susilpnėjusi imuninė sistema ar diabetas.
Jums taip pat gali prireikti stabligės vakcinos, jei per pastaruosius 10 metų jos neturėjote. Jei jūsų vakcinų istorijos nėra arba nepamenate, tuo atveju taip pat gausite stabligės vakciną.
O kas, jei šuns įkandimas yra ne toks rimtas?
Tarkime, kad turite šeimoje šunį, kuris, kaip žinoma, turi galiojančią pasiutligės vakciną. Žaizdas, kuriems nereikia siūlių, galima išvalyti švelniu muilu ir tekančiu vandeniu, tada kreiptis į šeimos gydytoją. Jis gali liepti tiesiog stebėti žaizdą, ar neatsiras infekcijos požymių.
„Gydytojai stengiasi susimąstyti apie antibiotikų skyrimą ir apriboti jų naudojimą mažos rizikos situacijose, nes per didelis vartojimas prisideda prie atsparumo antibiotikams ir sukelia žmonėms galimą šalutinį poveikį be jokios naudos“, – sako dr. Ch. Baugh.
Parengta pagal: www.health.harvard.edu.
