Prieglaudose yra sudėtingiau – ten patenka šunys, patyrę daugelį dalykų, kurių negali papasakoti bet pasako savo elgesiu. Maža šunytė, bijanti žmonių, kitų šunų ir net kelias dienas bijanti prisiliesti prie maisto ir vandens, susigūžusi narvo kampelyje ir tenorinti numirti, kad nebereikėtų grįžti į tą žiaurų pasaulį – čia jau yra iššūkis.
Nuraminti jos baimes, pažadinti ją gyvenimui, išmokyti vėl tuo gyvenimu džiaugtis – tai ir yra savanorystės esmė. Ir tik tikra, nuoširdi meilė augintiniui tai padaro. Dresiravimo metodai, metodikos ar dar kas nors... Jų nėra, arba jie mažai tereiškia. Reikia mylėti ir atiduoti nuskriaustiesiems savo „dūšią“.
Fausta
Fausta Ronkytė – tikra telšiškė. Žemaitijos sostinės „Atžalyno“ progimnazijoje baigė pirmąsias dešimtį klasių, vienuoliktą ir dvyliktą klases baigė Telšių Vincento Borisevičiaus gimnazijoje. „Telšių šuniukų namų“ veikla susidomėjo vos jai atsiradus. Sekė įrašus prieglaudos tinklalapyje ir kadangi nuoširdžiai užjautė nuskriaustus gyvūnus, nuolat augintinius paremdavo kokią nors dovanėle – atveždavo maisto, paaukodavo pinigų. Fausta kurį laiką dirbo siuvimo įmonėje, tad vadovų prašydavo atiduoti jai nereikalingas audinių atraižas, iš kurių siūdavo palutes prieglaudos globotiniams.
Bene 2017 metais pamačiusi skelbimą apie dovanojamą šunytę Riką, ją „įsišunino“. Rika iki šiol sveika ir linksma gyvena pas Faustos mamą. Fausta gana dažnai pagalvodavo apie savanorystę, tačiau vis sudvejodavo. Tačiau per 2018 metų Kūčias perskaitė tinklalapyje šuniukų grupės vadovės Robertos Šliogerytės pagalbos šauksmą – savanorių nebuvo ir ji prašė visus galinčius padėti šunims. Fausta kartu su broliu dirbo visą pamainą ir nors iš pradžių sakė sau, kad padės tik tądien, „užsivedė“ ir savanoriauja jau šešerius metus.
Ypatingas ryšys
Taip jau nutinka, kad kartais tarp augintinio ir savanorio užsimezga ypatingas tarpusavio meilės, draugystės ir supratimo, galbūt atjautos ryšys. Gražūs, jauni, linksmi ir mokantys bendrauti šunys lengvai susiranda namus ir prieglaudoje, paprastai, ilgai neužsibūna.
Maira – juoda didelė penkerių metų meškutė, kuri prieglaudoje atrodė kaip vaikščiojanti mumija. Perkarusi, nukabinta nuo grandinės, viena akis raudonai išvirtusi… Mairai imuninė liga nuo ištisinio nepilnavertiško maitinimo ir aišku, vaikučių buvo bent kelios vados...
„Telšių šuniukų namuose“ ji išgyveno apie metus ir Fausta visada jautė su ja ypatingą ryšį. Visada viena kitos laukdavo ir apsidžiaugdavo susitikusios. Vos įsigijusi butą, Mairą pasiėmė pas save. Pasak Faustos, ji nuvyko į butą anksčiau negu baldai. Nuo pirmos dienos šunė namuose elgėsi nepriekaištingai. Visi reikalai atliekami lauke, nieko nedraskė ir neteršė.
Fausta netrukus sukūrė šeimą, atsirado mažas žavus berniukas Justas. Maira iš karto jį priėmė kaip savo šeimos narį, buvo labai meili ir rūpinosi. Tinkamai maitinama ir gydoma ji beveik išgijo ir šiandien yra guvi bei žaisminga.
Augintinių daugėja
Šeimai miesto bute vis tik trūko erdvės. Prieš ketverius metus nusipirko sodybą Duobgirės kaime netoli Telšių. Maira irgi iškeliavo kartu.
Fausta pamačiusi, kad turi pakankamai erdvės, pasiėmė iš prieglaudos mažulę Milą. Vieną iš tų, kuri baisiai visų bijojo ir buvo beveik pasiryžusi numirti narvo kampelyje. Taip jau yra, kad savanoriai renkasi ne gražiausius ar sveikiausius, bet labiausiai nuskriaustus ir nelaimingiausius augintinius.
Pasak Faustos, galimybė padėti mažoms širdelėms atgauti gyvenimo džiaugsmą, matyti jų švytinčias meilės kupinas akis – visa tai ir „veža“ ją būti savanore. Mila ir dabar laikosi atstumo, Faustos šeimos narius prisileidžia, bet dar galutinai „neatitirpo“ ir tebėra atsargi. Po jos Fausta įsimylėjo katytę Fėją. Pasak Faustos, „ši smulkutė, bet jau suaugusi šokoladinių spalvų didžiaakė mus tiesiog pakerėjo ir šiandien vadovauja visiems keturiems šunims“.
Netrukus atsirado dvejų metų maža šunytė Moli. Ji su Mila šiuo metu neišskiriamos draugės. Paskutinis svarbus šeimos gyventojas – pitbulio mišrūnas šuo Stafas. Tai visiškai neplanuotas šeimos narys. „Telšių šuniukų namų“ dėka, konfiskuotas VMVT tarnybos darbuotojų trejų mėnesių šunytis buvo šeimininko žiauriai kankinamas – šis jį dresiravo daužydamas kumščiu ir girdydamas alkoholiu... Istorija buvo gana plačiai aprašyta spaudoje. Šeimininkas laukė teismo nuosprendžio dėl žiauraus elgesio su gyvūnu. Savininkas agresyvus, grasino susidoroti su savanorėmis, tad saugiau Stafui buvo ne prieglaudoje, o nuošalioje kaimo sodyboje.
Fausta jį priėmė laikinai globai. Kol teismas išnagrinėjo bylą, truko apie devynis mėnesius, šeima apsiprato, pamėgo Stafą. Nors Stafą reikėjo gydyti, jis lankė dresūros mokyklą, vis dėl to jis yra jaunas didelis ir kupinas energijos. Pasak Faustos, prikrečia visokių išdaigų daugiau nei visi kiti augintiniai kartu, tačiau be jo gyvenimas būtų pernelyg ramus.
Tokia istorija
„Tokia ta mūsų didelės šeimynos istorija. Savanoriauju „Telšių šuniukų namuose“ ir padedu žmonių nuskriaustiems bėduliams, prie savanorystės prisideda ir vyras Romanas, penkiametis sūnus Justas prieglaudoje jaučiasi kaip namuose“ – taip užbaigė savo pasakojimą Fausta. Pastaruoju metu Fausta dirba VET1 veterinarijos vaistinėje, domisi viskuo, drąsiai pataria savininkų augintiniams rūpimais klausimais, nes tikrai praverčia žinios įgytos savanoriaujant.
