Mokslininkai išanalizavo visas viešai prieinamas virusų genomų sekas, siekdami išsiaiškinti, kokie virusai buvo perduoti iš vieno šeimininko kitai stuburinių gyvūnų rūšiai, konkrečiai gyvūnams, turintiems stuburą ir skeletą.
Žinoma, kad daugumą infekcinių ligų sukelia virusai, cirkuliuojantys tarp gyvūnų, o jau patekę į žmogaus organizmą jie gali sukelti ligų protrūkius, epidemijas ir pandemijas, pavyzdžiui, Ebolos, gripo ar koronaviruso.
Ekspertai teigia, kad, nepaisant didelio šių ligų poveikio visuomenės sveikatai, žmonės dažniausiai buvo laikomi virusų sugėrėjais, o ne platintojais, ir daug mažiau dėmesio buvo skiriama virusų perdavimui iš žmonių gyvūnams.
Tačiau jau naujame tyrime mokslininkams pavyko nustatyti, kad maždaug dvigubai daugiau virusų perduodama iš žmonių kitiems gyvūnams nei atvirkščiai.
Jie taip pat nustatė dar daugiau gyvūnų tarpusavio perdavimų, kuriuose žmonės nedalyvavo. Tyrėjai teigė, kad jų išvados patvirtina nepakankamai įvertintą faktą, jog žmogaus virusai dažnai plinta nuo žmonių laukiniams ir naminiams gyvūnams.
„Į žmogų turėtume žiūrėti kaip į vieną mazgą didžiuliame šeimininkų tinkle, kuriame vyksta nesibaigiantys patogenų mainai, o ne kaip į zoonozių sukėlėjų kriauklę.
Tyrinėdami ir kontroliuodami virusų perdavimą tarp gyvūnų ir žmonių abiem kryptimis, galime geriau suprasti virusų evoliuciją ir, tikėkimės, geriau pasiruošti būsimiems naujų ligų protrūkiams ir epidemijoms, taip pat prisidėti prie gamtos išsaugojimo pastangų“, – pabrėžė tyrimo bendraautorius UCL Genetikos instituto profesorius François Ballou.
Pasak pagrindinio tyrimo autoriaus, UCL Genetikos instituto ir Francis Crick instituto doktoranto Cedric Tan, kai gyvūnai perima žmogaus virusus, tai gali pakenkti ne tik gyvūnui, bet ir sukelti naujų problemų žmonėms.
„Be to, jei žmogaus platinamas virusas užkrečia naują gyvūnų rūšį, jis gali ir toliau klestėti, net jei išnaikinamas nuo žmonių, arba net išvystyti naujas adaptacijas prieš vėl užkrėsdamas žmones.
Supratimas, kaip ir kodėl virusai evoliucionuoja ir persikelia į skirtingus šeimininkus platesniame gyvybės medyje, gali padėti mums išsiaiškinti, kaip atsiranda naujos virusinės ligos žmonėms ir gyvūnams“, – pridūrė jis.
„Moterų psichopatių elgesys atrodo gana subtilus ir ne toks akivaizdus kaip vyrų psichopatų, todėl jos ne taip dažnai atpažįstamos“, – aiškino jis.
