Mokslininkai pastebi, kad bendraudami su kūdikiais ir naminiais gyvūnais, ypač šunimis, žmonės griebiasi specifinio kalbėjimo stiliaus su perdėtais akcentais, siekdami patraukti ir išlaikyti „pašnekovo“ dėmesį.
Mokslininkai žino, kad tokia kryptinga kalba yra labai svarbi sveikai vaikų kognityvinei raidai, o vaikų smegenys natūraliai „sureguliuotos“ prie tokio suaugusiųjų kalbos stiliaus.
Mokslininkai nusprendė patikrinti, kaip tokį patį kalbos stilių suvokia šunys.
Taigi jie paėmė grupę normalių naminių šunų ir išmatavo jų reakciją į kitų šunų lojimą, į kūdikių garsus ir į suaugusiųjų kalbą.
Pasak tyrėjų grupės vadovės Annos Gergely, suprasti, kaip šunys reaguoja į konkretų žmogaus kreipimąsi, gali būti naudinga dresuojant.
Tyrimo metu nustatyta, kad šunų smegenys aktyviau reaguoja į specifinį kalbos stilių, kurį suaugusieji naudoja kreipdamiesi į kūdikius ir gyvūnus, nei į įprastą suaugusiųjų pokalbį.
Tai turėjo nustebinti nedaugelį žmonių.
Tačiau nustebino tai, kad šunų reakcija buvo ryškesnė, kai kalbėjo moteris, o ne vyras.
Mokslininkai tai aiškina moteriškam balsui būdingu aukščiu ir jo variacijomis.
„Įdomu tai, kad šunims, skirtingai nei kūdikiams, šio jautrumo negalima paaiškinti nei ilgalaikiu reagavimu į konkrečius signalus, nei aukštesnio tono moteriško balso įtaka“, – pažymėjo A. Gergely.
Mokslininkas pabrėžė, kad toks balso tono modelis, kurį moteris gali naudoti kreipdamasi į šunį, nėra būdingas šunims bendraujant tarpusavyje.
Taigi, padidėjusi šunų reakcija į moters balsą tikriausiai yra tolesnės šunų evoliucijos rezultatas jau po to, kai šunis prijaukino žmonės.
„Padidėjęs šunų smegenų jautrumas kalbai, skirtai šunims, konkrečiai – moterims, gali būti susijęs su tuo, kad moterys dažniau nei vyrai kalba šunims perdėta prozodija“, – aiškina viena iš tyrimo autorių A. Gergely.
