Žygis susilaukė dėmesio – dalyvavo daugiau kaip septyni šimtai Palangos mylėtojų iš Žemaitijos, Lietuvos, o gal ir iš kitų šalių. Drožėm nuo Palangos tilto į Šventąją pėsčiųjų ir dviračių takais.
Tiesa, atėjus į Šventąją laukė šiokia tokia staigmena – nors organizatoriai buvo žadėję, kad turės transporto, kuris žygio dalyvius parveš į starto vietą – matyt melagių dienos proga sumelavo.
Beje, o kur rasti tiek transporto, kad sutilptų septyni šimtai, o dar ir augintiniai... Vietos autobusiukas iš karto prisigrūdo sausakimšas, o kito būtų tekę laukti geras porą valandų.
Kavinė
Mūsų trijulė nutarė nebelaukti, tad atgal patraukėme irgi pėsčiomis. Tais pačiais takais eiti buvo neįdomu, tad ėjome pajūriu, nes Milė labai mėgsta jūrą, dūksta kaip mažas vaikas.
Jau prieš išeinant iš Šventosios aptikome kavinukę, kuri vadinosi „Prieš vėją“. Buvo pietų metas, o kartu ir šioks toks atradimas. Kavinukė, pasirodo, yra draugiška šunims ir mielai aptarnauja klientus kartu su jų augintiniais. Tad dėl Milės jokių problemų nebuvo. Kavinėje stovėjo du dubenys su vandeniu didesnis ir mažesnis, skirti keturkojams lankytojams, be to mums dar atnešė meniu, kur buvo siūlomi valgiai šunims.
Milė skaniai sukirto du pyragaičius su šonine, buvo ir šunims skirto nealkoholinio alaus vištienos ar jautienos skonio, tačiau šį kartą juo vaišinti Milės nesiryžome. Pakalbinta šeimininkė sakė, kad kavinės darbuotojai nei pyragaičių, nei keksiukų nei kitų produktų skirtų šunims negamina – juos užsisako.
O kaip Žemaitijos sostinėje?
Žingsniuojant toliau (teko nupėdinti kartu su žygiu apie dvidešimt septynis kilometrus) susimąsčiau – o kaip mūsų mieste? Ar yra kavinių ar kitokių maitinimo įstaigų draugiškų svečiams su augintiniais? Telšiai pernai tapo sėkmingiausia turizmo traukos vietove Lietuvoje. Taigi, čia atvyksta ganėtinai daug turistų ir nemažai jų vedasi savo augintinius. Telšiškiai irgi jų nestokoja – pragyvenimo lygis pakilo ir daugelis pajėgia ne tik pats išsimaitinti, bet ir šunį ar katę tinkamai prižiūrėti. Deja, yra kavinių, tokių kaip „Džiugo sūrio namai“ ar „Senamiestis“, prie kurių užpaišyti ženklai, kad su augintiniais užeiti draudžiama.
Pasiteiravau ir pavyko sužinoti, kad lankytojus su augintiniais įsileidžia restoranas „Harmony lounge“, kavinė „Pitlius“ ir „Prezo“ kepyklėlė. Kavinės, turinčios lauko terasas, dažniausiai neprieštarauja, kad klientas ten sėdėtų su augintiniu. O kaip žiemą? Aš esu gidė, vedu ekskursiją ir keletas turistų vedasi augintinius? Pavaikščioję nusprendžiame užeiti į kavinę, kad ir „Džiugo sūrio namai“. O ten ryškus ženklas – katė ir šuo perbraukti riebiu, juodu brūkšniu....
Tokios kavinės, kuri pasiūlytų augintiniams gėrimų ir užkandžių Žemaitijos sostinėje kol kas nėra. Tiesa, restoranas „Harmony lounge“ labai susidomėjo meniu šunims ir galvoja apie panašią iniciatyvą, nes jo savininkai myli šunis ir patys jų turi...
Viskas priklauso nuo geranoriškumo
Pasiteiravus Valstybinės veterinarijos ir maisto tarnybos atstovų, gavau atsakymą, kad įsileisti klientus su augintiniais ar be jų – pačių savininkų reikalas. Na, jeigu susimanytų patys gaminti šunims maistą, reikėtų gauti atitinkamus leidimus.
Beje, visaip būna – pavyzdžiui, į svečių namus „Sinchronas“ atvykus apsistoti ir papietauti LR prezidentui Gitanui Nausėdai su šunimi, atsirado vietos ir jo šuniui. Bet dažniausiai atsakymas yra: „o kaip kiti lankytojai, ką jie pasakys?“. Ir vėl tas gajus požiūris mūsų Lietuvoje, kad šuo turi būti prie būdos ar voljere... Ir niekaip dar nesuprantame, kad žmonės, kurie keliauja, domisi savo kraštu, yra mokūs klientai, turi išauklėtus, tvarkingus, išmaudytus ir nukirptus augintinius, ir jie yra jų šeimos nariai.
Žemaitijos sostinė tikrai galėtų parodyti pavyzdį keisdama požiūrį į augintinius ir tapdama draugiška aplinka keturkojams, tuo labiau, kad tai yra puiki niša verslui ir turizmui. Kaip gidė dažnai girdžiu, „kaip pas jus gražu, kaip užsienyje“, tad užsienyje tikrai rasim pilną kavinių, restoranų, kuriuose bus dubenėliai vandeniui augintiniui, atneš „šunišką“ meniu ir tikrai yra pilna viešbučių, kuriuose galima apsistoti su savo keturkoju. Ir tikrai būtų džiugu, kad atsirastų kitokie ženklai – ne perbraukti riebiu brūkšniu, o draugiškas ženklas augintiniui.
