Karolis Vainalavičius, veterinarijos gydytojas ortopedas bei klinikos vadovas sako, kad įtarimą šeimininkams sukėlė itin jauno šuns, vardu Šarka, vangumas. Kalytė sunkiai atsistodavo, nenorėjo ilgai vaikščioti, o galiausiai pasireiškė ir galinių kojų raumenų atrofija.
„Diagnozuota sunkaus laipsnio klubų displazija. Dėl šios ligos abu klubai buvo išnirę. Kadangi šuo jaunas, didelės veislės, buvo nuspręsta klubo sąnarį pakeisti“, – pasakoja K.Vainalavičius.
Atsigavimas po operacijos gana greitas
Veterinarijos gydytojas sako, kad kiekvienas atvejis individualus, o gijimas – laipsniškas ir priklauso nuo gyvūno. Dažniausiai skiriamas 3 mėnesių ramaus judėjimo laikotarpis, su pavadėliu laipsniškai didinant krūvį. Visgi kai kurie, o ypač jauni šuniukai, gali atsigauti ir itin greitai. Pavyzdžiui, po operacijos daug geriau besijautusiai Šarkai buvo sunku nustygti vietoje.
„Po operacijos, kojos funkcija atsistatinėja labai greitai, raumenys stiprėja, sunku nulaikyti vietoje“, – sako K.Vainalavičius.
Šarkos šeimininkė sako, kad kurį laiką riboti teko ir lipimą laiptais, o šokinėjimą apskritai uždrausti. Visgi ilginant pasivaikščiojimus raumenys pradėjo stiprėti, o treniruotės persikėlė į kalnelius bei nuokalnes. Iš naujo, po truputį teko mokyti šunį ir lipti laiptais naudojant abi užpakalines kojas. Tiesa, visas procesas, sako šeimininkė, atsiperka pamačius laisve bei judesiu besidžiaugiantį šunį.
„Po paskutinės gydytojo apžiūros, paaiškėjus, kad viskas yra gerai, paleidau Šarką mėgautis laisve be pavadžio. Sunku papasakoti gyvūno džiaugsmą mėgaujantis nevaržomais neskausmingais judesiais ir žaidimais, kurie priklauso kiekvienam šuniui, o ypač tokiam jaunam ir aktyviam gyvūnui kaip Šarka“, – sako moteris.
O pirmuosius klubo sąnario simptomus pastebėti gali patys šeimininkai. Gyvūnas gali pradėti šlubuoti, vengti vaikščiojimo, netaisyklingai sėdėti, pradeda nykti galinių kojų raumenys.
„Esant klubo sąnario ligoms šio sąnario kaulų forma pakinta, atsiranda papildomas judėjimas ir sąnarių paviršių trintis.
Esant tokiai situacijai, nėra gydymo metodo, kuris gražintų sąnario struktūras į normalią būklę. Todėl protezavimas yra vienintelė išeitis norint panaikinti pakitimus, skausmą ar diskomfortą“, – aiškina „Kaivana“ klinikos vadovas.
Prevencija – itin svarbi
Sąnarių ligų, sako K.Vainalavičius, yra įvairių ir labai skirtingų, todėl sunku išskirti veislę, kuri būtų labiau į jas linkusi.
„Mūsų pacientai dažniausiai yra labradorų, bernozenenhundų, amerikiečių stafordšyrų, nykštukinių pudelių, jorkšyro terjerų veislų šunys, tačiau taip yra, nes tai – bene populiariausios veislės ir jų populiacija Lietuvoje didžiausia.
Gal ne veislė apibrėžia riziką sąnarių ligoms, o gyvūno gyvensena. Riziką didina šuns svoris, per didelis ar per mažas fizinis aktyvumas, paveldėtos ar autoimuninės ilgos“, – paaiškina K.Vainalavičius.
Pasak jo, per didelis svoris apkrauna sąnarius, todėl jie greičiau dėvisi. Tiesa, rūpintis tinkamu svoriu bei pakankamu judėjimu reikia nuo pat šuns jaunystės. Tai, sako veterinarijos gydytojas, užtikrins tinkamą jo skeleto bei raumenyno vystymąsi.
„Jaunam amžiui svarbi traumų prevencija ir fizinė veikla. Trūkstant fizinės veiklos, netinkamai vystysis gyvūno raumenynas, o neišsivystę raumenys gali neleisti taisyklingai vystytis skeletui“, – aiškina K.Vainalavičius.
Pasak jo, svarbu ir fizinės veiklos reguliarumas – ji užtikrina sąnarių ir raumenyno regeneracinius procesus.
„Jei šuo darbo dienomis miega ant sofos, o savaitgalį nevaržomai miške, tai sukels šlubavimo epizodus, sąnario uždegimą ar raumenų, raiščių traumas“, – primena specialistas.
