Žolės valgymas yra įprastas naminių šunų elgesys. Kai kurios apklausos rodo, kad iki 80 proc. globėjų pastebi, kad jų šuo reguliariai užkandžiauja žole.
Žolės valgymas nėra naujas elgesys arba būdingas tik naujoms dizainerių šunų veislėms. Jeloustouno nacionaliniame parke (JAV) atlikti tyrimai rodo, kad augalinės medžiagos (daugiausia žolės) valgymas aptinkamas tarp iki 74 proc. vilkų, o tai rodo, kad toks elgesys gali būti paveldėtas nuo šunų laikų pradžios.
Taigi kodėl šunys valgo žolę?
Daugelis žmonių mano, kad šunys valgo žolę, kai jiems skauda skrandį, nes manoma, kad žolė sukelia šunims vėmimą. Tikriausiai taip nėra; tyrimas su 12 šunų, kurie kasdien valgė žolę, parodė, kad buvo vėmimo epizodų buvo nedaug, o tarp buvusių jie dažniausiai pasireiškė šuniui pavalgius maisto.
Ir jei šuo turi nedidelį virškinamojo trakto sutrikimą dėl kažko, kuo jis buvo šeriamas, jis iš tikrųjų mažiau valgo žolę nei šeriant tinkamu maistu.
Kitos teorijos teigia, kad šunys valgo žolę, nes nori vidurius laisvinančių vaistų arba kad jų racione trūksta ląstelienos.
Kaip ir aukščiau aptartam vėmimui, trūksta mokslinių teorijų arba visai nėra mokslinių įrodymų. Pavyzdžiui, anksčiau minėtame tyrime su 12 šunų visi jie buvo sveiki ir neturėjo ankstesnių virškinimo problemų. Tačiau visi 12 vis dar su malonumu valgė žolę (iš viso 709 kartus).
Pagrindinė išvada buvo ta, kad kai šunys dar nebuvo kasdien maitinami, jie dažniau valgė žolę. Trumpai tariant, kuo alkanesnis šuo, tuo didesnė tikimybė, kad jis suės žolės.
Atsakymas į klausimą, kodėl jūsų šuo valgo žolę, gali būti tiesiog toks: nes jis ją mėgsta. Jūsų šuniui gali būti nuobodu ir kramtyti žolę jis gali papraščiausiai iš neturėjimo, ką veikti.
Žolės skabymas gali kelti pasitenkinimą. Žolės tekstūra ir skonis skiriasi nuo to, ką jie paprastai valgo. Jūs netgi galite pastebėti, kad tik tam tikrais sezonais jie renkasi žolę; galbūt šviežia pavasarinė žolė yra mėgstamiausias skanėstas.
Ar yra kokių nors priežasčių, kodėl neturėtumėte leisti savo šuniui valgyti žolės?
Na, taip, yra keletas. Pirma, galbūt nenorėsite, kad jūsų šuo valgytų jūsų kaimyno nepriekaištingai puošnią veją. Tačiau dar svarbiau, kad žolė kartais apdorojama herbicidais.
Vietinio parko žolė gali būti dažyta arba tręšiama. Kai kurios vietos tarybos naudoja nepavojingus dažus, kad parodytų, kur žolė buvo purškiama herbicidu, o tai labai naudinga.
Vejos chemikalai dažnai aptinkami vejoje iki 48 valandų po jų panaudojimo, taip pat jų aptinkama šunų, turinčių prieigą prie tokiu būdu apdorotos žolės, šlapime.
Tyrimai parodė, kad gali būti ryšys tarp šunų šlapimo pūslės vėžio ir herbicidų poveikio.
Tiesą sakant, šunys netgi gali veikti kaip lakmusas; toks pat cheminis poveikis atsiranda šunų ir žmonių, gyvenančių toje pačioje aplinkoje, šlapime.
Jei naudojate herbicidus savo žolei, prieš naudojimą perkelkite savo šunį ir pašalinkite iš aplinkos jo žaislus, maisto ir vandens dubenėlius.
Prieš leisdami šuniui grįžti į vietą, įsitikinkite, kad pesticidas visiškai išdžiūvo, ir būtinai patikrinkite pakuotę, ar tinkamas džiovinimo laikotarpis.
Tai ypač pasakytina apie granuliuotus pesticidus ar trąšas, kurios įsigeria į dirvą, nes tai gali užtrukti iki 24 valandų ar ilgiau.
Jei norite dar labiau sumažinti riziką, ravėjimas gali būti geresnis pasirinkimas.
Be žolės, daugelis paprastų augalų lapų, gėlių ir uogų taip pat gali būti toksiški jūsų šuniui. Tai apima tokius augalus kaip oleandras ir lelija; net raudonėlis ir lauro lapai šunims gali sukelti vėmimą ir viduriavimą.
Vienas geriausių dalykų, kuriuos galite padaryti savo šuniui, yra išvesti jį pasivaikščioti. Ir jei jie pakeliui suėda žolės, jei ji nebuvo nupurkšta herbicidu, jums nėra ko jaudintis.
Nesijaudinkite, jei jie kartais vemia. Tačiau jei yra rimtesnis vėmimas ar viduriavimas, kreipkitės į veterinarą.
Parengta pagal theguardian.com.
