Kuo skiriasi šuns ir žmogaus klausa?
Viena iš priežasčių, kodėl žmonės mano, kad šunų klausa tokia gera, yra ta, kad jie, atrodo, reaguoja į garsus, kurie vidutiniam žmogui dažnai yra per silpni, kad juos išgirstų. Dabar žinome, kad taip yra todėl, nes šunys yra ypač jautrūs aukšto dažnio garsams. Žmonių klausos jautrumas pasiekia ribą ties 20 000 Hz, o šunys girdi iki 45 000 Hz.
Kad įsivaizduotumėte, ką tai reiškia praktiškai, aukščiausia fortepijono nata yra 4 186 Hz. Norint pasiekti aukščiausią žmogui girdimą natą, dešinę pianino pusę reikėtų praplėsti 28 klavišais. Norint pasiekti aukščiausią natą, kurią gali girdėti šuo, klaviatūrą reikėtų išplėsti 52 klavišais, o paskutinių 24 klavišų natos būtų visiškai už žmogaus klausos galimybių ribų.
Didelė galva gali reikšti ribotą klausos diapazoną
Nors mokslininkams akivaizdu, kad kai kurie šunys geba girdėti aukštesnius dažnius nei kiti šunys, stebina tai, kad šuns gebėjimą girdėti tokius aukštus garsus gali lemti jo galvos dydis. Šiuo atveju galvos dydis matuojamas nuo ausies iki ausies, tarsi eitume tiesiai per galvą. Remiantis kitų rūšių gyvūnų surinktais duomenimis, jutimo tyrėjų tai nestebina, nes įrodyta, kad didesnių galvų gyvūnai apskritai pasižymi mažesniu jautrumu aukštų dažnių garsams.
Šios išvados buvo konkrečiai patvirtintos šunims, kurių galvos dydis svyruoja nuo mažo čihuahua iki plačiagalvio bernardino, ir duomenys gana aiškiai rodo, kad šunys su platesnėmis galvomis turi mažesnį jautrumą aukštesnio dažnio garsams.
Dabar reikalas tampa plaukuotas
Žinoma, paprastai kalbant, didelė gyvūno galva reiškia, kad gyvūnas apskritai yra didelis. Didesnio dydžio individas reiškia, kad viskas gyvūno kūne, įskaitant visas šuns ausies sudedamąsias dalis, yra didesni. Šuns vidinėje ausyje (tai sraigės kiauto formos struktūra, vadinama sraige) skystis juda pirmyn ir atgal, reaguodamas į individą pasiekiančias garso bangas. Galiausiai šie skysčio judesiai sulenkia mažytes plaukuotąsias ląsteles, esančias vidinėje ausyje. Šias plaukuotąsias ląsteles galite pamatyti toliau pateiktame paveikslėlyje padidintame pjūvyje. Šios plaukuotosios ląstelės turi sulinkti, kad sukeltų nervinį atsaką, siunčiantį į smegenis informaciją, jog pasigirdo garsas.
Šiuo atveju keistenybė yra ta, kad jei gyvūnas yra didesnis, jo plauko ląstelės taip pat yra didesnės. Storos plauko ląstelės vibruoja ne taip lengvai ir ne taip greitai, o tai reiškia, kad jos paprasčiausiai negali reaguoti į aukšto dažnio garsus. Jau vien dėl to šuns gebėjimas girdėti aukšto dažnio signalus, kuriems reikia greitų plaukų judesių, gali būti ribotas. Jei plauko ląstelės nelinksta, informacija neperduodama į aukštesnius smegenų centrus.
Amžius taip pat svarbus
Dėl didesnio šuns dydžio kyla dar viena problema, susijusi su jo klausos gebėjimais. Šunims (taip pat ir žmonėms) senstant, palaipsniui silpnėja klausos gebėjimai. Tai vėlgi susiję su vidinės ausies plaukuotosiomis ląstelėmis. Įsivaizduokite, kad vielinę pakabą daug kartų lenkiame pirmyn ir atgal. Galiausiai atsiranda medžiagos nuovargis ir metalinė pakaba sulūžta. Taip atsitinka vidinės ausies plaukuotosioms ląstelėms. Dėl visų vibracijų ir lenkimų plauko ląstelės lūžta, nes laikui bėgant jos paprasčiausiai susidėvi. Kai vidinės ausies plauko ląstelės lūžta, jos neatsinaujina, todėl prarandame gebėjimą girdėti garsus, į kuriuos tos plauko ląstelės paprastai reaguodavo.
Dabar įsivaizduokite, kad turite dvi skirtingas vielines pakabas. Viena iš jų yra storesnė už kitą. Tai reiškia, kad ji mažiau lanksti. Tai taip pat reiškia, kad jei ją priverstinai lenksite pirmyn ir atgal, ji lūš lengviau ir greičiau nei ta, kuri sudaryta iš plonesnės vielos. Būtent tai vyksta didesnio šuns vidinėje ausyje, palyginti su mažesniu jo pusbroliu. Abiems gyvūnams aukšto dažnio virpesiai sukelia greitą ausies plaukuotųjų ląstelių lenkimą, tačiau didesnių šunų storos plaukuotosios ląstelės greičiau lūžta ir šuo praranda atitinkamą klausos jautrumą. Galiausiai dėl to dideli šunys dažnai anksčiau praranda klausą.
Šuns dydžio įtaka su amžiumi susijusiam klausos praradimui iš tiesų yra gana didelė. Mažam šuniui pirmieji klausos praradimo požymiai gali pasireikšti tik sulaukus 9 metų, o didesniam šuniui tikėtino klausos jautrumo praradimo požymiai gali pradėti reikštis jau nuo 6 metų. Retai pasitaiko didelių šunų, kurių klausos praradimo požymiai nepasireiškia iki 10 metų, o mažesniems šunims, atrodo, suteikiamas dvejų ar trejų metų geresnės klausos laikotarpis. Taigi, viso to išvada yra ta, kad kūno, ypač galvos, dydis yra susijęs su šuns klausos gebėjimais. Mažesni šunys apskritai girdi didesnį aukšto dažnio garsų diapazoną ir geresne klausa džiaugiasi ilgesnį gyvenimo laikotarpį. Atrodo, kad šunims, kaip ir kitiems žinduoliams, klausos funkcijoms svarbus dydis.
Parengta pagal psychologytoday.com.
