Tikriausiai pats svarbiausias dalykas yra žinojimas kaip atrodo skrandžio apsisukimas ir greita reakcija, pastebėjus pirmuosius simptomus.
„Svarbiausias dalykas – greita reakcija, jau važiuojant į kliniką reikėtų susisiekti su ja ir perspėti, jog atvyksta pacientas ir jam yra įtariamas skrandžio apsisukimas. Jį pastebėti yra ganėtinai lengva.
Augintinio pilvas iš esmės labai išsipučia ir pasidaro labai didelis. Galima išgirsti specifinį garsą, pavyzdžiui su pirštu truputį pastuksenus atrodo, lyg tai būtų kažkoks balionas. Ten yra susikaupusios dujos.
Šuniuko pristatymas į kliniką turi būti skubus – kuo greičiau, tuo geriau, bet iš esmės 2-3 valandos yra jau riba. Jeigu būna praėjusios kokios 6 valandos, tai greičiausiai gyvūno išgelbėti jau nepavyks, nes dažniausiai jau būna degradavusi visa skrandžio gleivinė“, – pasakoja P. Morkūnas.
Tačiau matant, kad suspėti pas veterinarą nepavyks, yra dar viena galimybė išgelbėti augintinį.
„Įtarus, kad augintiniui apsisuko skrandis, visų pirma reikia susisiekti su veterinaru ir su jo nurodymais galima imtis tokių dalykų kaip adatos dūris į gyvūno pilvą. Įdūrus adatą ir išleidus orą gyvūno gyvybė bus išgelbėta.
Tokių atvejų tikrai esame patys turėję, kai teko rekomenduoti taip daryti. Žmogui tai gali pasirodyti baisu, tačiau kalbame apie gyvybės išsaugojimą“, – pasakojo P. Morkūnas.
Sumažinti skrandžio apsisukimo riziką galima visai paprastai – maitinant savo augintinį bent du kartus per dieną.
„Skrandžio apsisukimai dažniausiai įvyksta vakare. Po darbų grįžę žmonės pašeria augintinius, šie kartu su maistu labai daug priryja ir oro. Vėliau šuo pažaidžia, pasivarto, taip ir įvyksta ši nelaimė.
Todėl, kaip ir minėjau, valgyti reikia duoti dažniau. Kitas būdas sumažinti skrandžio apsisukimo riziką – skrandžio fiksavimas chirurginiu būdu. Tie žmonės, kurie jau yra susidūrę su šia situacija dažnai pasinaudoja fiksavimo operacija, tuomet rizika visiškai panaikinama“, – patarimais dalijosi veterinaras.
Žurnalistas Paulius Kaupelis dar sausio 8-tą dieną susidūrė pavojinga šuns būkle ir vos neprarado savo augintinio Braso. Vyrui ruošiantis eiti vakarienės su draugais, jis pastebėjo, kad šuo staiga pasijuto prastai: ėmė blaškytis po namus, staigiai ėmė pūstis Braso šonas. Paskambinus šuns veterinarei, pasitvirtino įtarimai – apsivertė skrandis.
„Jau ėjom pro duris susitikti su draugais savaitgalio vakarienės, kai Brasas, prieš tai puikiai jautęsis, pavedžiotas ir pamaitintas (18:25 val.) ėmė netikėtai blaškytis po namus, tampomas spazmų ir mėgindamas vemti. Išbėgome į lauką, o ten tiesiog akyse ėmė pūstis šonas. Išsigandau, nes esu susidūręs su tuo, o mano įtarimus Braso veterinarė (Vaida Misiūnienė iš Kauno) tik patvirtino – apsivertė skrandis. Buvo jau 19:05 val. Laiko turim nuo 20 min. iki 2 valandų, daugiausiai. Jei per tiek laiko nebus atlikta operacija – Brasas mirs. Iš Klaipėdos iki Kauno mes nespėjam...“, – toliau pasakojo P. Kaupelis.
Nustačius diagnozę, paaiškėjo dar viena bloga naujiena – visame Klaipėdos rajone šeštadienio vakarą nėra veterinarinės klinikos, galinčios atlikti skrandžio atvertimo operaciją.
„Sėdžiu mašinoje, Brasas gale – kur važiuoti? Kas per valandą gali atlikti skrandžio atvertimo operaciją ar bent jau įkištų zondą? Tai gali padaryti tik chirurgas. Po daugybės skambučių visais įmanomais kanalais, ne tik telefono numeriais skelbiamais internete, paaiškėjo realybė: pagalbos nėra. Tai ne naktis, ne ankstyvas rytas, o šeštadienio vakaras – 19:10 val.“, – rašė vyras.
Netrukus įvyko beveik stebuklas – atsirado veterinaras, galintis padėti Pauliaus šuniui Brasui. Čia iškilo kita problema – veterinaras Šilalėje, beveik valanda kelio.
„Ačiū visiems, kas kartu suko galvą ir ieškojo išeičių, ačiū V.Misiūnienei, ačiū veterinarui Ričardui, padovanojusiam realiai vienintelę viltį kreiptis į Šilalėje dirbantį Mindaugą Lidžių. Ačiū jam, kad sutiko priimti Brasą! Ačiū ačiū ačiū.
Tačiau iki Šilalės dar buvo beveik valanda! Skridom, skaičiuodami kiekvieną ilgą minutę, galvodami apie tai, kad, jei išėję iš namų būtume bent minute anksčiau, Brasuko jau neberastume gyvo. Nenoriu pasakoti, ką jautėm, nes, turbūt, įsivaizduojate.
Brasą išgelbėti spėjom, 20:07 val. pradėjo jį operuoti. O kiek tokioje situacijoje gyvūnų nebuvo išgelbėti?“, – klausimu užbaigė P. Kaupelis.
Portalas lrytas.lt susisiekė su P. Kaupeliu ir jis sutiko plačiau papasakoti, kaip viskas įvyko.
„Viskas gerai, šuo gyvas. Toliau viskas priklausys nuo to, kaip organizmas priims: ar greitai sugis, ar, atsižveliant į tai, kad šuo jau yra pagyvenęs, – ilgiau, bet dabar galima būti ramiam, kad viskas yra padaryta, taip kaip turi būti. Kai buvo paviešintas šis įvykis, paaiškėjo, jog Klaipėdoje veterinarų tikrai yra, tačiau tokia operacija turi būti daroma dviese – dalyvaujant chirurgui ir asistentui. Ir čia būtinai turi dalyvauti chirurgas, o ne bendrosios praktikos slaugytojas.
Bet šeštadienio vakarą Klaipėdoje tokių dirbančių nebuvo. Net ir skambinant į asmeninius telefono numerius praktiškai visi neatsiliepė, negalėjo padėti arba atsisakė dėl to, kad yra vienas ir neturi asistento“, – apie situaciją kalbėjo P. Kaupelis.
Padėti rasti galintį skubiai operuoti chirurgą ir asistentą buvo pasitelkti žurnalisto draugai ir augintinio veterinarė.
Veterinarijos kliniką pasisekė rasti tik Šilalėje, o vėliau vyras sužinojo jog panašioje situacijoje atsidūręs buvo ne jis vienas, tačiau ir daugybė žmonių visoje Lietuvoje.
„Klaipėdoje iš tikrųjų yra jau ne vieną kartą taip buvę, kad skubiai reikia pagalbos, bet jos nėra. Mano gero draugo du šunys mirė dėl to, kad veterinarai neturėjo kompetencijos reikiamai pagalbai suteikti. Tokia problema yra visoje Lietuvoje: atrodo, kad veterinarų yra daug, bet gerų veterinarų, savo srities specialistų, trūksta. Ypač, jeigu tai yra šeštadienio vakaras.
Yra veterinarų, kaip ir kitų sričių darbuotojų kurie gali ir nori dirbti savo darbą 24 val. per parą. Čia jau neina kalba apie pinigus, čia kalba apie tai, kiek žmogus myli savo darbą ir kiek yra jam atsidavęs. Klaipėdoje tokių atsidavusių aš neradau arba tiesiog susiklostė tokios aplinkybės“, – apie sunkumus pasakojo P. Kaupelis.
P. Kaupelis pasidalino ir savo asmeniniais patarimais, kurie gali būti naudingi ir panašioje situacijoje atsidūrusiems žmonėms, ir visiems, kurie turi augintinių.
„Palinkėčiau visiems, kurie augina gyvūnus, turėti savo veterinarą, kuris negalvotų tik apie pinigus, bet būtų atsidavęs savo darbui ir jam pirmiausia rūpėtų gyvūnų gyvybė. Taip pat veterinaras neturi sakyti, kad viską žino. Mano šuns veterinarė yra ta, kuri išdrįsta pasakyti: „Dėl šito dalyko aš tave siunčiu į kitą veterinarijos kliniką, nes noriu suteikti tau pačią geriausią pagalbą ir žinau, kad tas žmogus yra tos srities profesionalas.“
Ji neapsimetinėja, kad ji žino viską, bet siunčia pas tuos, kurie yra tos srities profesionalai. Tad aš tikrai rekomenduočiau susirasti tokį veterinarą, turėti jo asmeninį telefono numerį. Jeigu auginate gyvūną, toks veterinaras turėtų būti jūsų geriausių draugų sąraše“, – tvirtino žurnalistas.
