Tokių siūlymų Lietuvoje jau irgi buvo, bet visi buvo atmesti. Viena iš priežasčių – nežinojimas, kas turėtų užtikrinti, jog bausmės būtų laikomasi.
Pasižiūrėjus į kitų valstybių praktiką, šiuo darbu užsiima valstybinė institucija, kuri yra atsakinga už gyvūnų gerovę – Lietuvoje tai tikriausiai būtų Valstybinė maisto ir veterinarijos tarnyba. Portalas lrytas.lt pabandė sužinoti, kokią nuomonę apie šią įstatymo pataisą turi tarnyba.
„Valstybinė maisto ir veterinarijos tarnyba (VMVT) sveikina bet kokią iniciatyvą ir diskusiją, kuriomis didinamas visuomenės sąmoningumas bei susirūpinimas gyvūnų sveikata ir gerove.
VMVT taip pat yra teikusi ir siūlymų dėl Lietuvos Respublikos gyvūnų gerovės ir apsaugos įstatymo nuostatų keitimo, nustatant, kad asmenims, kurie buvo pripažinti kaltais padarius veiksmus, priskiriamus žiauriam elgesiui su gyvūnais ar juos kankinusius ir (ar) vykdžiusiems nelegalią ūkinę komercinę ir iš kurių teismo ar bylą nagrinėjančios institucijos sprendimu buvo konfiskuoti gyvūnai atitinkamą laikotarpį būtų draudžiama laikyti gyvūnus“, – teigė tarnybos atstovai.
Paklausta, ar jie būtų pajėgūs sukontroliuoti, kaip būtų laikomasi šios bausmės, tarnyba aiškaus atsakymo nepateikė, tačiau pažymėjo, kad tarnyba susitvarko su visomis jai įstatymo pavestomis funkcijomis.
„VMVT ligi šiol vykdo visas įstatymais jai pavestas funkcijas, kontroliuoja ir siekia maksimaliai užtikrinti, kad būtų laikomasi gyvūnų gerovę užtikrinančių teisės aktų reikalavimų“, – rašoma įstaigos atsakyme.
Kitų valstybių praktika
Draudimą laikyti gyvūnus žiauriai su jais pasielgusiais asmenims taiko dešimtys Europos, JAV ir kitų pasaulio šalių. Dažniausiai šios priemonės įgyvendinimą užtikrina valstybinės regioninės institucijos, kurios yra atsakingos ir už gyvūnų gerovę bei veikia (ar turi padalinius) arčiausiai stebėti reikalingų asmenų.
Įvairiose šalyse draudimas laikyti gyvūnus taikomas skirtingai: vienose draudimas siejamas tik su konkrečiu asmeniu, o kitur – su gyvenamąja vieta, t. y. su visu namų ūkiu. Taip pat skiriasi pats draudimo pobūdis – gali būti draudžiama laikyti gyvūną arba draudžiama juo rūpintis: vedžioti, maitinti, dresuoti ar užsiimti bet kuria kita veikla.
Diskusija Seime
Sausio 25-tą Seime buvo organizuojama apskritojo stalo diskusija „Teisės laikyti gyvūną atėmimo problemos ir sprendimai“. Renginio tikslas – išsigryninti bendrą požiūrį dėl naujos poveikio priemonės – teisės laikyti gyvūną atėmimo – taikymo ir sutarti dėl šio proceso mechanizmo. Renginyje dalyvavo valstybinės institucijos, kurių kompetencijai priklauso gyvūnų gerovės klausimai, taip pat šioje srityje veikiančios visuomeninės organizacijos
Diskusijos metu kalbėta apie tai, kokios rūšies gyvūnams turėtų būti taikomas naujas reguliavimas, kokie registrai reikalingi jo įgyvendinimui, kas turėtų vykdyti teisės atėmimo laikyti gyvūną kontrolę ir kiti praktiniai naujo reguliavimo niuansai. Renginyje dalyvavo Valstybinės maisto ir veterinarijos tarnybos, Lietuvos policijos, Lietuvos savivaldybių asociacijos, Teisingumo ministerijos, Aplinkos ministerijos, Žemės ūkio ministerijos, nevyriausybinių organizacijų ir kt. įstaigų atstovai.
„Įstatymais galime sukurti kokybišką teisinę bazinę, tačiau lygiai taip pat svarbu yra ją tinkamai įgyvendinti. Kalbant apie teisės laikyti gyvūną atėmimo įgyvendinimą ir kontrolę, ypač didelis ir reikšmingas vaidmuo atiteks atsakingoms institucijoms – visų pirma Valstybinei maisto ir veterinarijos tarnybai, policijai ir savivaldybėms“, – teigė diskusijos iniciatorė I. Pakarklytė.
Diskusijoje dalyvavusios pusės sutaria, kad draudimas laikyti gyvūnus prisidėtų prie smurto prieš juos mažinimo ir pritartų tokiam teisiniam reguliavimui. Tačiau labai svarbu, kad toks įstatymas ne tik būdų priimtas, bet jis ir būtų veiksmingas. Taip pat svarbu, kad būtų atsakingai pasidalinta atsakomybėmis, sukurtas kontrolės mechanizmas.
„Su komanda projektus rengiame, tačiau vis dar lieka atvirų klausimų dėl naujo reguliavimo realaus įgyvendinimo. Todėl diskusija su suinteresuotomis institucijomis ir nevyriausybinėmis organizacijomis geriau atskleidžia teisės laikyti gyvūną atėmimo problematiką, su kokiais keblumais galimai susidurtų įstatymą įgyvendinančios institucijos ir ką galime padaryti, kad nenumatytų iššūkių priėmus įstatymą būtų kuo mažiau“, – teigia I. Pakarklytė.
