G.Krutovienė teigia, kad šuns mokymas pirmiausia prasideda augintinio socializacija. Pasak specialistės, socializacijos metu yra užmezgamas šeimininko ir keturkojo ryšys, nubrėžiamos pastarojo elgesio taisyklės, keturkojis ruošiamas rimtesnei dresūrai.
„Šunis ir šuniukus mokyti reikėtų nuo pačios pirmos dienos, kai tik jie atsiduria mūsų namuose. Pirmiausia šuo turėtų būti tinkamai socializuojamas, tai yra supažindinamas su jį supančia aplinka, namie esančiais daiktais, žmonėmis, įvairiausiais garsais.
Po to seka socializacija lauke. Tai – šuns supažindinimas su lauke esančiais garsais, žmonėmis, objektais, situacijomis, automobiliais ir kitomis transporto priemonėmis, kitais gyvūnais. Be to, mažas šuniukas turėtų būti mokomas ir namų taisyklių. Šuo turi žinoti, kad gamtinius reikalus reikia atlikti lauke. Taip pat šuo turi žinoti, kur yra jo poilsio vieta, kaip reikia teisingai žaisti ir taip toliau“, – sakė ji.
G.Krutovienė teigia, kad svarbu suvokti ir pačią socializacijos sąvoką. Moters žodžiais, visur su savimi vedžiotis šunį ar jį tiesiog palikti šunų aikštelėje neužtenka.
„Kai mes socializuojame augintinį, pagrindinis tikslas yra šuniukui sukurti teigiamas patirtis, teigiamas asociacijas su jį supančiu pasauliu ir neutralią jo reakciją į jį. Pavyzdžiui, jeigu šuniukas pamato pravažiuojantį autobusą ar kitą šunį, iš šeimininko jis turėtų gauti ką nors gero – skanuką, paglostymą, pagyrimą.
Socializacija su kitais šunimis nereiškia, kad su šuniuku nueiname į šunų aikštelę ir jį ten paleidžiame kelias valandas vartytis su kitais šunimis. Dažniausiai tokia socializacija pasibaigia nesmagiais kraštutinumais. Arba išsivysto agresija, reakretyvumas, baimės, arba šuniukas tampa labai priklausomu nuo kitų šunų. Kadangi tokius žaidimus lydi daug susijaudinimo, paskui šuo gali visai nebeklausyti savo šeimininko“, – pasakojo žinovė.
Šunų dresūros akademijos įkūrėjos žodžiais, nuo pat pirmųjų dienų šuo turi būti mokomas atskirti poilsio ir pramogų erdves.
„Nuo pat pirmos dienos – nesvarbu, ar pasiėmėte jauną ar suaugusį šunį – yra svarbu jį mokyti, kad namai yra poilsio erdvė, o laukas – pramogų. Taip pat labai svarbu mokytis šunį ilsėtis, nieko neveikti, ramiai gulėti. Karantino metu labai svarbu šunį mokyti namuose pasilikti vieną“, – antrino dresuotoja.
Kalbėdama apie skirtingų šunų veislių dresūrą, G.Krutovienė pabrėžė, jog pirmiausia į kiekvieną šunį reikėtų žvelgti individualiai. Tiesa, moteris išskyrė tam tikrus fizinės ir protinės dresūros ypatumus priklausomai nuo veislės dydžio.
„Didesnio fizinio bei protinio aktyvumo reikia veislėms, kurios buvo veistos tam, kad būtų fiziškai aktyvios. Pavyzdžiui, haskiai, kurtai, tarnybinės, darbinės veislės. Bet tai nereiškia, jog kitoms veislėms to krūvio nereikia. Reikia visoms, bet kiek mažiau – dekoratyvinėms, flegmatiško charakterio veislėms. Tarkime, bišonams dažnai užtenka nuo 15 iki 30 minučių individualaus dėmesio per dieną“, – pasakojo ji.
Specialistė pabrėžė, kad šuns nereikėtų pripratinti prie kasdienio didžiulio krūvio. Kadangi didžiulis krūvis augina ištvermę, vieną dieną to krūvio negavęs keturkojis gali jo perdėtai reikalauti.
„Mano pačios šunys vieną dieną gali lauke praleisti keletą valandų, o kitą – vos pusvalandį ir likusią dieną tiesiog miegoti. Vienas iš mano šunų yra Stafordšyro terjeras. Iš esmės, jis yra aktyvus šuo, tačiau kadangi jis nėra pripratintas prie rutinos, jos ir nereikalauja. Tiesa, tos pačios veislės šunys gali pasižymėti įvairiausiu charakteriu“, – patirtimi dalijosi Grėtė, kuri pridūrė, jog šunų dresiravimas nuo to, ar jie yra veisliniai, ar ne, nepriklauso. Ji teigia, kad prie kiekvieno keturkojo tiesiog reikia atrasti skirtingą „priėjimą“.
G.Krutovienė įsitikinusi, jog kiekvienas šuo turėtų žinoti savo vardą, gebėti atsikviesti. Taip pat moteris mano, kad svarbus yra signalas „Palik“ arba „Negalima“ bei vietos mokymas – kad šuo mokėtų nusiraminti. Visgi, tai nėra svarbu taip, kaip atsikvietimas. Nes, pavyzdžiui, vienkiemyje gyvenančiam šuns šeimininkui iš augintinio gali reikėti tik atsikvietimo, o mieste gyvenančiam – kiek daugiau.
„Viskas priklauso nuo to, ko reikia šeimininkui ir kokiais tikslais jis augina šunį. Jei šuo auga mieste, reikia, kad jis atsilieptų į savo vardą, galbūt mokėtų eiti šalia, mokėtų komandą „Palik“ nerankiotų dalykų nuo žemės. Nėra taip, kad šunys šių komandų privalo mokėti, bet jas mokėti jiems naudinga, nes jie gyvena miesto aplinkoje. Na, o tam, kad šuo apsiramintų yra naudojamos komandos „Gulėt“ arba „Į vietą“, – pabaigė dresuotoja.
Svarbu ne tik auklėti
Draudimo bendrovės „If“ privataus turto draudimo produkto vadovas Tomas Sinkevičius antrina dresuotojai ir priduria, kad neauklėjami keturkojai gali pridaryti žalos ne tik sau, savo šeimininkams, bet ir aplinkiniams.
Visgi nuo netikėtų situacijų nėra apsaugotas nei vienas gyvūnas. Tokiais atvejais apsisaugoti nuo rūpesčių gali padėti draudimas. „If“ augintinio draudimas kompensuoja keturkojų gydymo išlaidas, atlygina kitiems augintinio padarytą žalą. Taip pat yra apmokamos gyvūno dingimo išlaidos, išmokama kompensacija keturkojo mirties atveju.
„Rekomenduojame nedelsti ir pasirūpinti savo naujų šeimos narių gerove iš karto juos parsivežus namo. „If“ augintinius draudžia jiems sulaukus dviejų mėnesių ir iki aštuntojo gimtadienio“, – sakė jis.
