Išdykėlišką keturkojo elgesį moteris ragina skirstyti į gerą ir blogą. Toks elgesys gali būti susijęs su tam tikrais šuns veislės charakterio bruožais, dideliu fiziniu aktyvumu, teigiama šeimininko reakcija į šuns „juokelius“. Taip pat išdykėliškas elgesys gali turėti neigiamą atspalvį, kilti iš augintinio auklėjimo stokos ar nepatenkintų šuns poreikių.
Kalbėdama apie linksmiausias šunų veisles, dresuotoja išskyrė Vengrų vižlus.
„Vižlai visuomet būna susiję su įvairiausiais nuotykiais. Ne dėl to, kad jie pridaro įvairiausių šunybių, bet, kad tiesiog nenustygsta vietoje. Ne veltui su kolegomis juokaujame, kad visi vižlai daugiau ar mažiau yra išprotėję. Jie mėgsta šokinėti ant visko: ant žmonių, ant stalviršių, ant kitų šunų. Taip pat jie demonstruoja labai juokingas išraiškas. Pastebėjau, kad tokias išraiškas rodo kone visi medžiokliniai šunys.
Vandens šunims yra būdingos tam tikros baimės, bet jie irgi būna išdykę, šokinėjantys kaip zuikiai.
Dar pastebėjau, kad labiau išdykusios būna be tik medžioklinės, bet apskritai judrios šunų veislės. Tačiau, vėlgi, viskas priklauso nuo individualaus šuns temperamento ir auklėjimo. Nes jeigu nenubrėšime elgesio taisyklių, neretas šuo savo ribas gali plėsti ir, tiesiogine prasme, užlipti šeimininkui ant galvos. Pavyzdžiui, špicai puikiai pasiduoda dresūrai. Bet, jeigu atleisime vadeles, jie gali patapti ir namų viršininkais“, – sakė šunų akademijos įkūrėja.
Grėtė Krutovienė sutiko prisiminti ir keletą linksmų istorijų, nutikusių klientų ir jos pačios namuose.
„Klientė papasakojo, kaip jos kalytė sugebėjo išdraskyti šaldiklį ir suvalgyti visus šaldytus koldūnus. Kitos klientės vyras kartą grįžo namo, padėjo pirkinius ant žemės ir nuėjo į tualetą. Kai grįžo, visas maišo turinys jau buvo sudraskytas.
Savo pačios šunims buvau nupirkusi pusę kilogramo džiovintų triušio ausų su kailiu. Namie turime vadinamąją šunų spintą, kur laikome šunims skirtus daiktus. Tos ausys dvi savaites toje spintoje ramiai gulėjo. Vieną dieną grįžau namo, atsidariau kambario duris ir vietoje ausų radau tuščią pakuotę... Vieno iš šunų pilvas buvo kaip reikiant išsipūtęs.. Tada teko pasikviesti draugę ir vykti į mišką vimdyti šuns. Aš laikiau šunį, o ji jam į gerklę pylė druskos, kuri yra reikalinga norint šunį išvimdyti. Laimei, viskas baigėsi gerai. Tačiau tokių pūkuotų išmatų dar niekada nesu rinkusi“, – juokėsi ji.
Moteris pridūrė, kad ne visos istorijos yra linksmos.
„Žinoma, yra istorijų, kurios kitiems gali pasirodyti juokingos. Bet, tarkime, šuns sudraskyta sofa man kelia ne juoką, o liūdesį. Nes taip besielgdamas šuo rodo, kad arba visiškai negauna fizinio krūvio, arba itin daug streso patiria vienas paliktas namie ir galbūt tokiu būdu bando nusiraminti.
Drausmindama savo šunis dresuotoja naudoja jai pasiteisinusią taktiką. Jos žodžiais, pirmiausia reikia laikytis blogo keturkojo elgesio prevencijos. Jeigu šuo vis tik pasielgia netinkamai, reikia demonstruoti, kokio elgesio iš jo yra tikimąsi. Tik po to seka įspėjimai ir bausmės.
„Iš kur gyvūnui žinoti, kad jis blogai pasielgė? Pirmiausia, šuniui turime paaiškinti, koks elgesys yra teisingas, o koks ne.
Pavyzdžiui, aš auginu katę ir du šunis. Šuo su kate gali gražiai žaisti, bet kažkuriuo momentu gali ir kiek persistengti. Nuo pat mažų dienų šunį mokiau nebūti pernelyg įkyriu su kate ir atsiliepti, kai tokių žaidimų metu aš jį pakviečiu.
Kai matydavau, kad šuo jau tuoj gali pasielgti pernelyg grubiai, jų žaidimą stabdydavau, pasikviesdavau pas save, apdovanodavau. Taip pat mokiau komandos „Palik“. Kai šuo išmoko tinkamai elgtis, tada pradėjau jį ir drausminti.
Aš mėgstu naudoti įspėjimus. Šunį du kartus įspėju nutraukti nepageidaujamą elgseną. Jeigu po dviejų prašymų šuo nenustoja elgtis nederamai, skaičiuoju iki trijų. Jeigu skaičiuojant šuo apsiramina, viskas gerai, jam pasiūloma prigulti ar dar kitaip tinkamai pasielgti. Jei šuo nenustoja blogai elgtis ir tada, išvedu jį iš kambario. Taigi, jo bausmė yra erdvės apribojimas. Po minutės-pusantros leidžiu jam sugrįžti ir demonstruoju, kokio elgesio iš jo tikiuosi. Dresiruojant šunį tokiu principu, bausmių gali iš viso nebereikėti, užtenka įspėjimų“, – pasakojo specialistė.
Nederamo elgesio pavojai
Ne paslaptis, kad nederamas augintinių elgesys gali pridaryti rūpesčių ne tik jų šeimininkams, bet ir aplinkiniams. Draudimo bendrovės „If“ statistikoje – ne vienas atvejis, kai klientai, turintys augintinio draudimą kreipiasi dėl keturkojų padarytų nuostolių kitiems.
„If“ privataus turto produkto vadovas Tomas Sinkevičius sako, kad jo darbo praktikoje pasitaikė įvairiausių atvejų. Kaip prisiminė specialistas, kartą Čekoslovakų vilkšunis apgadino šeimininko draugo automobilį, o Lasos apso veislės šuo po apsilankymo pas senelius paliko sugriaužtus senelio akinius.
„Jeigu augintinis sužaloja dviratininką, apgadina svetimą automobilį, nuskriaudžia kaimynų katę ar sukelia avariją, tai tampa šeimininko galvos skausmu. Apdraudus augintinį civilinės atsakomybės draudimu, nuostolių atlyginimu nukentėjusiems rūpinasi draudimo bendrovė“, – sakė „If“ atstovas.
Be to, „If“ augintinio draudimas dengia gyvūno gydymo išlaidas.
„Pavyzdžiui, vienam apdraustam keturkojui patekus į eismo įvykį, teko atlikti kelias sudėtingas operacijas, kurios kainavo 800 eurų, tačiau išgelbėjo ir sveikatą, ir gyvybę. Jei tokią sumą iš šeimos biudžeto staigiai paimti yra skausminga, draudimas yra išeitis, už vienos ligos gydymą atlyginame iki 1000 eurų“, – teigė T.Sinkevičius.
