Visgi jei nepasidomima, kaip teisingai vedžioti šunį, šis procesas gali kaip reikiant apkarsti ir net vidutinio dydžio šuns savininkai ima skųstis skaudančiomis, ištampytomis rankomis ir pečiais, mat šuo neklauso, vedžiojamas tamposi į visas puses.
Ką daryti, kad vaikščioti su šuniu, o ir šuniui – su jumis, būtų smagu, pasakoja gyvūnų elgsenos specialistė, kinologė ir kaniterapeutė Ugnė Nedzinskaitė iš VšĮ „Gyvūnų gerovės iniciatyvos“.
Šuo vedžiojamas kojomis – ne rankomis
Visų pirma, labai svarbu šunį mokyti ir pačiam mokytis tinkamo bendravimo, kūno kalbos supratimo. Bendraudami gyvūnai nenaudoja žodžių, tačiau yra tikri gestų ir pozų skaitymo meistrai. Suvokti kūno kalbą jiems – kur kas lengviau nei mums. O štai mūsų kalbos kaip pagrindinės komunikacinės priemonės įsitvirtinimas kiek prislopino gebėjimą bendrauti vien tik kūno kalba. Visgi kiek pasistengus, įmanoma pasiekti abipusio – žmogaus ir gyvūno – supratimo.
Tad ką daryti, kad šuo „neištrauktų“ rankų? Pirmiausia – įsisąmoninti, kad šuo vedžiojamas kojomis. Rankomis pavadėlis yra tik prilaikomas, kad šuo nenuklystų ir kad būtų kaip perduoti signalus be žodžių. Tačiau dažniausia žmonės elgiasi atvirkščiai: traukia pavadėlį iš peties ar lenkdami alkūnes, ir, jei šuo didesnis, nenuostabu, kad rankos kenčia – jų raumenys žymiai silpnesni nei kojų.
Tad kitą kartą išvedę šunį, pabandykite tokį triuką: susikaupkite ir kontroliuokite rankas, kad jos netemptų pavadėlio. Savo judėjimo kryptį šuniui parodykite lėtai, bet užtikrintai traukdamiesi atgal ar sukdami į vieną ar kitą pusę. Galite pašaukti augintinį, taip jam bus lengviau susigaudyti. Pasiimkite skanėstų – dar niekas niekada neprašovė paskatinęs gyvūną už tinkamą elgesį.
Šuo kalba kūno kalba
Kodėl šuo turėtų teigiamai sureaguoti į tokį jūsų elgesį? Nes informaciją apie judėjimo kryptį ir tempą gyvūnai perduoda judesiais. Jei einantis šuo sustoja, ne pauostinėti kažko, bet tiesiog sustoja, tai reiškia, kad jis nenori eiti. Jei atsisėda, vadinasi, jis tikrai nenori niekur eiti. Jei šuo atsigula, jis tikrai tikrai, tikrų tikriausia niekur eiti net nesiruošia. Priežastys gali būti įvairios: baimė, nepasitikėjimas, skausmas, tiesiog nenoras žinant, kad nieko įdomaus nelaukia ir t. t.
Ore pakelta priekinė koja byloja, kad gyvūnas neapsisprendžia, kaip jam elgtis ir kuria kryptimi judėti. Jei šuo nori eiti kuria nors kryptimi, jis tą ir parodo tiesiog ten eidamas. Jei jam svarbu, kad eitume kartu, jis gali kelis kartus atsisukti, pribėgti prie mūsų ir vėl grįžti. Naudodami tokius pat kūno kalbos signalus, galime lengviau parodyti šuniui, ko iš jo tikimės. Žinoma, galbūt iš karto sklandžiai viskas nevyks, nes kūno kalbos, kaip ir visų kitų kalbų, įgūdžius reikia tobulinti. Tačiau galiausiai jie labai palengvina gyvenimą tiek žmogui, tiek šuniui.
Pabandykite paeksperimentuoti – leiskite šuniui pasivaikščiojimo metu nutolti per visą pavadėlio ilgį, o tada sustokite ir pašaukite. Kitą kartą padarykite tą patį, tik kviesdami šunį pritūpkite. Pakartokite keletą kartų. Tikėtina, kad šuo bus labiau linkęs atbėgti kai šauksite jį pritūpę, nes tai – pakankamai aiški komunikacija, kad jūs neisite, ateiti reikia jam. Tas pats galioja ir tais atvejais, jei šuo išsinėrė iš antkaklio ar kitaip pasileido.
Jei rėksite ir bėgsite iš paskos, vargu, ar šuo ateis. Tačiau pasirinkus kitokią strategiją – bėgti į priešingą pusę ar tiesiog likti vietoje, tikimybė, kad šuo ateis, išauga. Aišku, viskas priklauso nuo situacijos – jei šuo nusivijo katę ar dviratį, gali būti, kad jis negrįš, kol neišblės persekiojimo azartas. Tačiau jei šuo tiesiog nusprendė palaigyti, geriau jo nesivaikyti, o pabėgėti į priešingą pusę patiems.
Tampymasis ar pavadžio tąsymas gali šunį sužaloti
Jei įprasite vedžioti šunį netampydami pavadėlio, bet komunikuodami kūno kalba, tai išeis į naudą ir augintinio sveikatai. Kaklas – tiek šuns, tiek mūsų – yra labai pažeidžiama vieta, kurioje gausu nervų, kraujagyslių ir svarbių už kvėpavimą, hormonų pusiausvyrą atsakingų organų.
Kiekvienas pavadėlio patempimas yra nedidelis smūgis į kaklą, kuris ne tik nemalonus (tuo galima nesunkiai įsitikinti, tereikia pabarbenti pirštais sau į viršutinę plaštakos pusę, taip kad girdėtųsi garsas, o tada ta pačia jėga pastuksenkite sau į gerklę), bet ir žalingas. Timptelėjimų poveikiai sumuojasi, taip sukeldami mikrotraumas ir audinių pažeidimus, kurie ilgainiui perauga į sveikatos sutrikimus.
Dar vienas labai svarbus dalykas – pasivaikščiojimai turi turėti tikslą. Kai kuriems žmonėms atrodo, kad pagrindinis pasivaikščiojimo tikslas – šuo turi atlikti savo „reikalus“. Ir viskas. Tokiems žmonėms šuns geriau neturėti.
Šuo yra gyva būtybė, turinti savo poreikius. Vienas iš jų – pakankamai judėti. Užtektinai judantis šuo yra sveikesnis ir ramesnis, dažnai – turintis mažiau blogų įpročių nei gentainiai, kurie juda per mažai. Todėl pasivaikščiojimai turėtų bent iš dalies patenkinti šuns judėjimo poreikius.
Eiti, vadinasi – uosti
Dar vienas gyvūno poreikis – uostyti. Šunys turi nuostabią uoslę ir jie jaučia poreikį šį gebėjimą išnaudoti. Uodžiant labai intensyviai dirba didelė šuns smegenų dalis, uostinėdami ir šniukštinėdami, ieškodami pakeliui esančių kvapų ir jais sekdami šunys atsipalaiduoja, tuo pačiu susitelkdami į šį vienintelį pojūtį.
Tai padeda jiems nusiraminti, atitrūkti nuo patiriamo streso, užsiimti protine veikla – šunys ne tik uosto kvapus, jie juos ir analizuoja. Lygiai kaip kad ir žmonės ne tik mato prieš save vaizdą, bet jį ir analizuoja: „o, šita pora pykstasi, o čia toks nuostabus pastatas, kažin, kuriame amžiuje pastatytas? Šitas naujesnis, hmmm, ar man patinka toks architektūros stilius? Graži reklama, kažin, ar geras produktas?“
Vakarų šalyse net atsirado terminas – „dekompresiniai pasivaikščiojimai“, kai su šunimi einama ten, kur šuo nori (aišku, užtikrinant saugumą) ir šuniui pasivaikščiojimo metu leidžiama uostyti kiek jis nori ir ką nori, taip nueinant keletą kilometrų. Nervingiems ir jautriems šunims tokie pasivaikščiojimai yra tam tikra elgesio terapija. Tiesa, jei šuo labai bailus, geriau prieš pradedant tokius pasivaikščiojimus pasikonsultuoti su specialistu.
Gali pasirodyti, kad šie du poreikiai – judėjimo ir uostinėjimo – prieštarauja vienas kitam. Tačiau vieną dieną galima tiesiog nueiti tą patį atstumą greitu žingsniu, o kitą – atsipalaiduoti ir leisti šuniui uosti. Pravartu naudoti komandas („einam“ ir pan.) ar kitus ženklus, pavyzdžiui, skirtingo ilgio pavadėlius, kad šuniui būtų lengviau susigaudyti kada ko iš jo norima. Ir nepamiršti kūno kalbos.
Ar gali pasivaikščiojimas turėti ir daugiau tikslų? Žinoma, jei vėluojate į darbą ar nutiko kažkas netikėto, svarbiausia, kad šuo „atliktų reikalus“ ir jam nereiktų kentėti. Turint laiko, pasivaikščiojimas gali būti skirtas žaidimams, judėjimui, uostymui, komandų mokymuisi ar tobulinimui, bendravimui su kitais šunimis, socializacijai ir kitiems svarbiems dalykams. Bet kuriuo atveju pasivaikščiojimai – tai puikus laikas kurti ir stiprinti ryšį su savo augintiniu. Nepamirškite, šuo juk daugiau neturi nieko – tik jus ir tik tą laiką su jumis, kurį jūs jam skiriate!
Informacija paruošta Elenos Nikonovaitės-Dumpienės iš VšĮ „Gyvūnų gerovės iniciatyvos“, siekiant skatinti žmones saugoti savo augintinius bei rūpintis gyvūnų gerove.
