Pakabins dar vieną vaizdo kamerą
Išdidus, stiprus, atkaklus, veržlus – taip apibūdinamas Rytų Europos aviganis, paprastai augintojų vadinamas Rytų Europos vilku. Lietuvoje tai sparčiai populiarėjanti šunų veislė, kurios istorija dar tik artėja prie pirmojo šimtmečio. Jau antras toks šuo bėgioja po savo šeimininko – kunigo, pastoracinės teologijos daktaro, Miroslavo Švč.Trejybės bažnyčios klebono M.Dovdos gyvenamąsias valdas. Tiesa, pirmuoju, jau brandaus amžiaus keturkoju dažniau rūpinosi dvasininko jau a.a. tėvukas, savo gyvenimo saulėtekyje atvykęs, kaip pats yra sakęs, ūkyje pagelbėti dažnai į studijas Lenkijoje išvykstančiam sūnui.
Klebonas ir antrą augintinį pasirinko tos pačios veislės. Nors vadinamieji Rytų Europos vilkai puikiai tinka teritorijos apsaugai, jie linkę daug bendrauti su žmonėmis. Tokia sociali, neagresyvi buvo ir dar labai jauna kunigo Miroslavo augintinė Hela.
Tačiau ketvirtadienį, liepos 15-ąją, kaip įprasta vakare susiruošęs pavedžioti šunį, dvasininkas jo pasigedo. Nei lauke, nei namuose savo augintinės jis nerado. Nerimą kėlė tai, jog nesimatė ir įprastoje vietoje terasoje laikomo pavadėlio bei petnešų.
Kunigas su kolega išėjo į miestelį, klausinėjo žmonių. Galop apie įtariamą vagystę pranešė policijos pareigūnams. Po šuns paieškų praėjus dviem valandoms ir klebonui grįžus į kleboniją, pasigirdo Helos lojimas – ją klebonas rado parapijos „Carito“ patalpoje.
Ieškoti augintinės šeimininkas, kaip pats pasakojo, išskubėjo net klebonijos neužrakinęs, o kai neradęs keturkojės grįžo namo iš toli išgirdo jos balsą. Hela, pasak klebono, niekada ten nėra buvusi. Juo labiau patalpos durys buvo uždarytos, taigi pats šuo negalėjo įeiti ir paskui save užsidaryti. Patalpoje buvo ir pavadėlis, o šalia terasos klebonas rado ir šuns vedžiojimo petnešas.
M.Dovda teigia norintis tikėti, kad tai – tik nevykęs vaikų pokštas, tačiau vilkė nesterilizuota, tad galima įtarti ir vagystės atvejį, nes šuo veislinis ir brangus. Miroslavo bažnyčios klebonas svarsto, kad teks imtis prevencijos priemonių ir įrengti dar vieną vaizdo kamerą, nes kaip tik terasoje, kur šuo gulėjo, jos ir nebuvo.
Viskas baigėsi laimingai, tad Miroslavo bažnyčios klebonas, Vilkaviškio vyskupijos tribunolo viceoficiolas M.Dovda pareiškimo pareigūnams nerašė.
Ieškodami keletą kartų girdėjo šuns staugimą
Pasklidus žiniai, kad Miroslavo apylinkėse kiek anksčiau pasigesta net dviejų veislinių šunų, parapijiečiai ėmė nerimauti, kad tai tikrai ne pokštas, o kažkieno rimtas ketinimas pasisavinti retesnės veislės keturkojus. Savaitgalį susisiekėme su tikinčiųjų gerbiamu klebonu pasiteirauti, ar viskas gerai jo augintinei. Dar pasidomėjome, ar esame teisūs sakydami, kad ir antrasis klebono šuo yra tokios pačios veislės?
„Taip, tai yra Rytų Europos vilkė, tik jau kita, nes pirmasis šios veislės šuo mirė dėl ligų ir senatvės. Hela yra kitaip auklėjama, tad su visais draugiška. Teks kitaip ją dabar mokyti, kad draugiška būtų tik man esant šalia. Augintinės dingimą laikau nevykusiu pokštu, nes paimta ir priglausta buvo kažkur netoliese. Ieškodami keletą kartų girdėjome jos staugimą, nes Hela turi tokią savybę, kad, jei uždaryta ar pririšta, baisiai garsiai verkia, staugia. Kada pradėjome ieškoti, o išėjus iš namų palikau juos neužrakintus, Helą kažkas atvedė, nes vaizdo kameroje matosi, kaip ji įeina. Durų vaizdo nesimato, neaišku kas jas atidarė. Girdėdamas atvejų, kad pavogti šunys Meteliuose ir dar kitur, tikrai išsigandau ir pranešiau policijai. Manau, kad tai buvo kažkieno nevykęs pokštas arba nepagalvotas noras su Hela pažaisti“, – sako M.Dovda. Jis pastebi, kad po dingimo augintinė pasidare kitokia, pradėjo daugiau loti ir aploja kiekvieną, jei tik nėra šalia šeimininko, galbūt dėl patirto streso pasikeitė šuns elgesys.
Po Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo pirmasis Rytų Europos aviganių veislės keturkojis mūsų šalyje užregistruotas 2004 metais, o po metų registruota ir pirmoji vada. Tai pakankamai reta veislė. Šiuo metu Lietuvos šunų veislių knygoje registruota per 450 šios šunų veislės atstovų.
Veislės istorijos pradžia apytiksliai laikomi 1940 metai. 1924 – 1936 m. iš Vokietijos į tuometę Tarybų sąjungą buvo atvežta kelios nedidelės grupės skirtingų tipų ir savybių vokiečių aviganių. Tolimesnis šių šunų veisimas buvo skirtas naujos veislės kūrimui – veislės, gebančios dirbti karinėje tarnyboje, sienos apsaugoje, policijoje įvairiosiomis gamtos ir klimato sąlygomis. Todėl neužteko atvežtinius vokiečių aviganius kryžminti tarpusavyje, tam buvo pasitelkti vietiniai šunys, turintys pageidaujamų savybių. Pirmasis Rytų Europos aviganių veislės standartas parengtas ir patvirtintas Tarybų sąjungoje 1955 metais. DNR tyrimai rodo, kad Rytų Europos aviganis turi Rytų Sibiro laikos kraujo.
Rytų Europos aviganis yra didesnis už vokiečių aviganį. Jų ūgis ties ketera – 66-71 cm, patelių – 58-66 cm. Kailis trumpas, tankus, su pavilne. Tvirtų kaulų, raumeningo sudėjimo. Gali būti juodos ir rudos, juodos, raudonai-rudos spalvos. Retesnės spalvos būtų melsvas atspalvis (ant nugaros ar viso kūno), sidabro, visiškai balta.
Galva panaši į vilko, proporcinga kūnui. Kaklas pakankamai ilgas. Puikiai išsivystęs apatinis žandikaulis, gali stipriai kąsti. Akys ovalios, tamsios, arti viena kitos, vidutinio dydžio. Akių vokai ryškūs. Galimos akių spalvos – gintaro, ruda ir šviesiai ruda. Nugara tvirta, plati ir ilga. Kojos tvirtos ir tiesios.
