„Žinių radijo“ laidoje „Augintinių studija“ šiuos klausimus aptarė ir mintimis pasidalino bendrovės „Kaivana“ direktorius Algirdas Gelžinis.
– Pastebėjau, kad žmonės, kurie laiko šunis juos šeria sausu maistu, žalia mėsa (vadinama „raw“ mityba) arba košėmis. Visi sako, kad jų pasirinkimas tinkamiausias. O kaip yra iš tikrųjų? Kas geriau pačiam gyvūnui?
– Visada galima sutikti su žmonėmis, kurie sako, kad jų pasirinktas gyvūnų mitybos modelis yra geriausias, nes jei jie mano, kad tas gyvūnas atrodo puikiai, gerai jaučiasi, yra geros kondicijos, fizinės formos – reiškia viskas yra gerai.
Iš mūsų klinikos pavyzdžių: per metus apsilanko maždaug 12 tūkst. pacientų. Mes turime praktiką, kad rašydami ligos anamnezę iš pradžių padarome lengvą apklausą apie gyvūno gyvenimą ir paklausiame paprastų dalykų: kaip gyvūnas yra maitinamas, kaip jis gyvena, ar jis yra labiau fiziškai aktyvus ar mažiau ir po to aprašome visą jo išvaizdą.
Surinkome pakankamai gerą duomenų bazę, kad galime pasakyti, jog apie trečdalis šunų Lietuvoje vis dar maitinami košėmis, verdami kažkokie nuovirai. Dar trečdalis žmonių puikiai žino, kad šeria „brendiniu“ maistu, puikiai žino jo pavadinimą. (Likęs – aut. past.) trečdalis žmonių sako, kad pavadinimo neatsimena.
Dažniausiai tokius žmones mes apibūdiname kabutėse „neatsimenu pavadinimo“. Tai reiškia, kad turbūt žmogus perka kažkur bet kokį ir jam yra visiškai nesvarbu. Aišku viskas susiveda į kainą. Toks mūsų „matymas“ ir pasiskirstymas.
– Darote apklausą, tiriate – ar galite daryti prielaidą, kurie gyvūnai yra sveikesni ir kurie geriau jaučiasi, kokį maistą namuose valgydami?
– Žiūrint į gamtą, kaip ir turėtume žiūrėti, iš kur atėjo šuo? Šuo yra, dabar daugiausiai kalba mokslininkai, vilko artimiausias giminaitis, gal dar šakalų kažkurių atmainų. Taip pat pažymima, kad vilkas su šunimi vis dar dar gali kartu turėti bendrų palikuonių. Tai reiškia, kad jų genetinis paveldas yra labai panašus.
Vilko racione didžiąją dalį sudaro mėsa, nesvarbu ar tai būtu smulkūs graužikai – kiškis ar dar kažkas, o kur dideli miškai – ir stambūs kanopiniai. Mėsa yra pagrindinis patiekalas ir tas pats turėtų būti šunų mityboje.
Kas blogiausia šunų mityboje, ką visi veterinarai patvirtins – tai yra grūdinės kultūros, nes jos yra visiškai netinkamos. Tai dar kitaip vadinami greitieji angliavandeniai, kurie papuolę į skrandį labai greitai pakelia cukraus kiekį, dėl to labai daug gyvūnų serga diabetu.
Kas labai blogai – javai ir panašūs produktai. Visa kita yra mažiau blogai. Pati teisingiausia mityba yra pagal gamtą – mėsa ir jos subproduktai, vaisiai, daržovės – tie dalykai, kurie iš principo randami miške ir jais maitinasi vilkas.
– Tie, kas šunis maitina žalia mėsa – tarp šeimininkų populiarėja toks būdas– sako, kad kailis blizga, ant dantų nesikaupia akmenų ir nėra blogo kvapo iš burnos. Kokius niuansus turi žinoti auginantys gyvūnus, jei nori pradėti maitinti „raw“ maitinimo principu?
– Būna klientai, kurie ateina ir mes pasiūlome pirkti kažkokį produktą – sausą maistą, konservuotą, ir kai žmogus pamato kainą, jis sako, kad „už tą kainą galėčiau nupirkti jautienos nugarinės ir visa laiką ja maitinti šunį“. Bet mes sakom, kad tai visiškai yra netiesa, nes jei Jūs maitinsite vien tik jautienos nugarine, tai gyvūnui labai greitai pritrūks labai daug medžiagų.
Reikia suprasti, kad turi būti prisotinta labai daug medžiagų: tiek vaisių, tiek daržovių, tiek tirpios ir netirpios ląstelienos, (svarbu – aut. past.) mėsos kiekis, subproduktų kiekis. Pavyzdžiui, tam tikros medžiagos yra kepenyse, žarnyne, pačiame skrandyje.
Jei kalbame apie grobį, tai kai kurie gamintojai, kurie gamina sausą maistą, turi net tokį terminą „viso grobio“ principas. Pavyzdžiui, jautį ar kažką sumalame visą ir tuo šuo yra maitinamas. Tai reiškia, kad visos medžiagos yra tam tikromis proporcijomis ir tai (apskaičiuoti – aut. past.) yra labai sudėtinga.
Norint maitinti „raw“ mityba reikia labai daug išmanyti ir į tai žiūrėti rimtai. Labai sudėtinga, nes šunys negali mums pasakyti, ko jiems norėtųsi, kokių medžiagų jiems trūksta: mineralų ar vitaminų. Tiesiog eina laikas, pamatome, kad kailis darosi negražus, visa laiką ašaroja akys ir dar kažkokie kiti simptomai, kurie rodo, kad šuniui kažko trūksta, yra per daug ar yra alergija.
– Jei žmogus nusprendžia maitinti sausu maistu – ką reikia žinoti? Kaip išrinkti, kad šuniui užtektų visų reikalingų medžiagų, vitaminų?
– Reikia mokėti skaityti etiketes. Kalbant apie sausą šunų maistą, ES yra tokia tvarka, kad visi gyvūnų maisto ingredientai turi būti surašyti nuo gausiausio iki mažiausio (kiekio – aut. past.). Kai kurie gamintojai viską rašo konkrečiai, kai kurie – turi teisę konkrečiai nerašyti, jie surašo tik eilės tvarka.
Jei pirmi keli ingredientai yra mėsa ir mėsos produktai, galima sakyti, kad maistas tikrai geras. Jei jame nėra grūdų, jis yra begrūdis, visi tie dalykai reiškia, kad maistas yra kokybiškas ir turėtų tikti Jūsų augintiniui. Bet yra vienas „bet“ – maždaug trečdalis visų augintinių mūsų praktikoje turi įvairių susirgimų, įgimtų nukrypimų ir dažnai jiems būtina speciali mityba. Galbūt gyvūnas yra alergiškas, ir nors maistas yra sausas, bet jame turėtų būti tik vienos rūšies baltymas, vienos rūšies mėsa. Negali, pavyzdžiui, būti sumaišyta iš kelių rūšių. Tad šioje vietoje reikėtų labai daug tartis su veterinarijos gydytojais ir iš jų galima būtų daug ką sužinoti.
– Sauso maisto kainos yra labai skirtingos: nuo pigiausio iki brangiausio. Ar teisinga prielaida, kad jei sausas maistas kainuoja nedaug, tai vadinasi jis bus prastas?
– Labai priklauso nuo gyvūno. Kaip ir su žmogumi: yra gyvūnų, kurie, aš vadinu, gali „virškinti geležį“ – čia perkeltine prasme. Reiškia, kad jie turi labai gerą virškinimo sistemą ir virškinimo sistema iš maisto, kad ir pigaus, sugeba „pasiimti“ viską, ką reikia. Gyvūnas puikiai jaučiasi gaudamas ir pigesnį maistą.
O kitas, turėdamas prastą virškinimo sistemą, gali gauti labai gerą maitą, bet jo skrandis nesugeba iš to maisto „pasiimti“ kai kurių medžiagų, arba pasisavina tik tam tikrą kiekį – kokių 30 ar 40 proc.
Aš, pavyzdžiui, rinkčiausi kiek leidžia finansai iškart pirkti geresnį maistą arba tiesiog rinktis geresnį mitybos būdą, nei kad imti ir pirkti pigiausius produktus.
– Nuo ko priklauso virškinimo sistema? Kaip sužinoti ar tavo šuo gali ir „geležį valgyti“, ar jam reikia specifinio maisto? Yra būdų?
– Dažniausiai žmonės kasdien mato savo gyvūną. Per karantiną turbūt ypatingai dažnai matė gyvūnus ir labai daug žmonių atkreipė dėmesį, kad ir tas, ir anas negerai. Reikia žiūrėti kaip atrodo jo kailis. Iš esmės mitybos kokybę galima nustatyti iš to, kaip gyvūnas atrodo.
Ar švarios jo akys? Jei nėra kokios akių ligos – jos turi būti švarios. Kaip jo kailis? Koks būna jo šėrimąsis? Pavyzdžiui, ar šėrimąsis būna tik sezoninis – pavasari, rudenį – ar gyvūnas šeriasi visus metus? Ar jis nelaižo savo pėdučių – tai reikštų kažkokią alerginę reakciją? Ar švarios yra ausys – neparaudę? Kaip atrodo jo dantys? Iš tų simptomų galima nustatyti ar mityba gyvūnui tinkama, ar reiktų kažko paieškoti.
– Jei žmogus renkasi sausą maistą, ar reikėtų kartas nuo karto pakeisti rūšį? Ar išsirinkus vieną kartą gerą, ją galima duoti nuolatos?
– Dar prieš 2-3 metus buvo nuostata, ypatingai JAV, kur yra aukščiausio lygio šunų maisto industrija, kad reikėtų tuo pašaru maitinti vienodai ir „nešokinėti“, neieškoti. Po to buvo atliktas tyrimas, kad, jei gyvūnas visada yra maitinamas begrūdžiu, aukščiausios kilmė maistu, tai galimai sukelia tam tikras širdies ligas.
Dėl to visi gamintojai pradėjo rekomenduoti, kad kartais galima ir netgi reikėtų, pirkti kad ir to pačio gamintojo, bet kitą mėsą, pavyzdžiui, ne vištieną, o jautieną, ar žuvį ir vis pakaitalioti tą gyvūlinės kilmės baltymą, kad išvengti su širdimi susijusių ligų.
– Teko kalbėti ne su vienu šuns šeimininku. Sako: „mano šuo neėda – ir vieną, ir kitą maistą išbandžiau“. Kur paprastai būna problema? Ar netinka maistas, ar šuo turi per mažą fizinį krūvį ir dėl to taip greitai neišalksta?
– Pirmiausia reikėtų žiūrėti į gyvūną, kaip jis atrodo. Kartais būna, kad ateina pas mus į kliniką ir gyvūno pilvas jau beveik siekia žemę. Aišku, dažnai tai būna vyresnio amžiaus moterys, kurios labai myli savo augintinius ir sako: „Jis labai labai nenoriai valgo“.
Mes sakome, kad iš tikro jam ir reikėtų kažkiek tai laiko nevalgyti. Jei apie tokį gyvūną šeimininkas sako, kad nevalgo, tai mes patariame tiesiog: „neduokite Jūs jam“.
Dar vienas atvejis būna, kai gyvūnui trūksta svorio, įmitimo, jis yra išrankesnis ir šeimininkui padavus jo reguliarų maistą, šuo žino, jei jis pasimaivys kažkiek laiko, pasitrins virtuvėj, pasėdės prie šaldytuvo vis dėl to gaus savo – tą ko nori.
Kažkokių dešrelių ar „sasyskų“ – vakare jis laimės tą kovą. Gyvūnas laimės vieną vakarą, jis puikiai žino, kad ir rytoj taip pat padarys ir poryt, tad šeimininkai turi suprasti, kad gyvūnas yra tikrai mąstantis ir puikiai „perkandęs“ situaciją. Problema čia yra tik ta, kad šeimininkai nusileidžia jam.
– Kodėl yra blogai duoti dešrelę ar sūrio, maistą nuo stalo? Gal Jūs galite duoti pavyzdžių iš klinikos patirties, kas nutinka tuo atveju, jei šeimininkai dažnai šeria maistu nuo stalo?
– Yra kai kurie produktai, kurie visiškai netinka šuniui ir net sukelia skrandžio uždegimus, gali būti labai problematiški. Pavyzdžiui, šokoladas, avokadas – yra visai nemaža eilė produktų, kurių gyvūnui jokiu būdu negalima.
Jei, pavyzdžiui, Jūs verdate sriubą ir pjaustote daržoves, morką, tai galite duoti visada. Bet kai išverdate sriubą, jau sudedate pipirų, druskos ir kitokių prieskonių – po to siūlyti sriubą šuniui jau bus blogai. Šuns skrandžiui prieskoniai nėra tinkami ir nieko gero iš to nebus.
Pavyzdžiui, neapdirbti produktai visokie, mėsos produktai: vištienos nugarėlės ar kakliukai, kurie yra žali, visiškai viskas gyvūnui tinkama.
– Kaip manote, ar galima miksuoti mitybą? Jei, pavyzdžiui, nusprendei maitinti sausu maistu ar galima tuo pačiu duoti žalios mėsos? Nuomonių šiuo klausimu yra įvairių… Ką Jūs pastebite iš savo patirties?
– Taip daro labai daug žmonių. Tai yra nauja tendencija, anksčiau taip nebuvo. Žmonės, kai augino gyvūnus, prieš 20-mt – 30-mt m. su kažkokiu tikslu – kaip sargą, kaip dar kažką, būdavo, tiesiog įpila dubenėlį kruopų su mėsos nuoviru ir viskas.
Dabar žmonės augintinius namuose turi kaip draugus ir jiems atrodo, kad tas sausas maistas jam (augintiniui – aut. past.) nelabai skanus. Vakare žmogus valgo kažką skanaus ir nori kažką skanaus duoti gyvūnui. Ar konservų nuperka, ar mėsos kažkokios.
Mano rekomendacija būtų tokia: jei ryte duodate sausą maistą – gerai, vakare duokite mėsą ar konservų. Tiesiog galbūt vienu metu nereikėtų duoti sauso maisto su neapdirbtais produktais.
– Ar svarbu laikytis griežtos dienotvarkės: visada maitinti vienu metu ir, jei nesuvalgo, visko nepalikti bei nuimti dubenėlį?
– Mes rekomenduojame būtent taip: jei jūs įpylėte savo augintiniui maistą į dubenėlį, jis pauostė ir kažkur nuėjo, viską turite supilti atgal į maišą. Jei tai yra sausas, jei tai yra konservai – sunkiau, bet mes rekomenduojame, kad maistas nestovėtų visa dieną.
Dažniausiai būna taip, kad gyvūnas turi viršsvorio ir šeimininkai taip maitindami jį įpratina visą dieną užkandžiauti.
Kadangi, kaip sakėme, šuo yra iš vilko, visa ta koncepsija – pagal gamtą. Pavyzdžiui, vilkas maitinasi labai nereguliariai. Galbūt kartais jis turi nubėgti 50-mt km kad pavalgytų, o gal nubėgęs 50-mt km net nepavalgys.
Kaip šuninių šeimos mityba, ji neturėtų būti konkrečią valandą, bet šeimininkai elgiasi kaip jiems atrodo geriau.
– Jau aptarėme nemažai mitybos klaidų. Gal dar išskirtumėte kažką, ką šeimininkai, maitindami savo gyvūnus, daro ne taip?
– Kalbant apie sveikus gyvūnus ir jų šeimininkus, kurie perka geresnį, brangesnį, aukštesnės kategorijos maistą, kuriame yra daug mėsos ir kitų medžiagų – ne tik Lietuvoje, bet kai susitinkame gamintojų atstovai iš viso Pasaulio – visur yra ta pati problema: gyvūnų, šunų, peršėrimas. Tai reiškia, didžioji bėda ir daugiausiai problemų atsitinka, kai gyvūnai maisto gauna per daug.
Geriausiu atveju tai – viršvoris, nutukimas, o blogesniais atvejais – maistinės alergijos dėl per didelio baltymų kiekio ir po to visokie susirgimai, kurie „neišlenda“ po savaitės ar dviejų, bet permaitinant gyvūną, gali „išlįsti“ po metų, dviejų. Tai įvairūs susirgimai, kuriems įtaką daro permaitinimas. Žmonės savo meilę gyvūnui išreiškia per maitinimą ir visada truputėlį juos permaitina.
Kuo mes skiriamės nuo Vakarų ar vakarų Europos – ten žmonės su savo augintiniais labai daug juda, turi įvairių veiklų, bėgioja ir dalyvauja visokiose varžybose, o pas mus dar labai mažas augintinių procentas, kurie labai aktyviai sportuoja su savo šeimininku.
Tad mes turėtume maitinti savo gyvūną, ne taip, kaip parašyta ant maišo, kiek gramų turi būti, o taip, kiek jam reikia, kad jis neturėtų viršsvorio.
