Viena šiurkščiausių šunų vedžiojimo klaidų gali baigtis gyvūno sužalojimu, žūtimi ir net teismais: paneigė mitus

Kokių taisyklių reikėtų paisyti tam, kad pasivaikščiojimas nesibaigtų konfliktu ar net sužalojimais, pasakoja gyvūnų elgsenos specialistė Ugnė Nedzinskaitė.

Viena šiurkščiausių klaidų – gatvėje, miške, parke ar bet kurioje kitoje atviroje vietoje paleisti nuo pavadžio gyvūną, kuris neatbėga pas jus iškart, vos tik jį pakviečiate. Net jei jis – draugiškiausias sutvėrimas žemėje, komandos sugrįžti nepaisantis gyvūnas gali sukelti pavojų tiek aplinkiniams, tiek ir sau pačiam.

Pavyzdžiui, susidomėjęs kitu jo akiratyje pasirodžiusiu šunimi ar katinu ir staiga patraukęs jo kryptimi, gyvūnas gali papulti po važiuojančiu automobiliu. Taip pat šuo kitą gyvūną ar jo pėdsakais gali nusekti per toli, kad surastų kelią atgal, ir taip pasiklysti“, – elementariausias nelaimes, kurios gali nutikti palaidam ir šeimininko neklausančiam šuniui vardijo U. Nedzinskaitė.

Tačiau yra ir tokių situacijų, kuomet šuns be pavadžio vedžiojimas baigiasi žiauriais gyvūnų apsikandžiojimais ar net vieno iš jų žūtimi bei teismais.

Visuomenėje gajus įsitikinimas, jog šunys vieni kitų atžvilgiu yra draugiški ir noriai bendrauja tarpusavyje, tačiau tai – netiesa. „Tik labai nedidelė šunų dalis mėgsta bendrauti su visais šunimis be išimčių. Didžiuma šunų mėgsta bendrauti tik su kai kuriais šunimis, o kitų – nemėgsta. O kai kurie šunys kitų šunų apskritai nemėgsta ir tai yra normalu, nes juk ir žmogus nenori bendrauti su kiekvienu sutiktu prašalaičiu. Tai lygiai taip pat ir šunys turi savo simpatijas ir antipatijas, – pasakojo U. Nedzinskaitė. – Išties dažnai girdžiu šunų savininkų nusiskundimus, kuomet, susidūrę su svetimais palaidais gyvūnais, jie priversti daug labiau rūpintis, kad nenukentėtų ne savas už pavadžio laikomas, o svetimas palaidas šuo, kai tuo tarpu jo šeimininko – nė akiratyje nematyti“.

Nors dažnas besikandžiojantį šunį laiko agresyviu, visgi dažniau tai yra gynyba, kuomet šuo jaučiasi nesaugus, bijo, o gindamasis šuo, kaip ir puldamas, naudojasi tuo, ką turi – dantimis. Jei gyvūnų dydis ir jėga smarkai skiriasi, pavyzdžiui, be pavadėlio vedžiojamas šuo sveria 3 kg, o laikomas už pavadžio – 30 kg, tokie susidūrimai gali baigtis ir mažesniojo žūtimi.

Kad tokie liūdnos baigties incidentai vyksta, patvirtina ir gyvūnų gerovės teisėje besispecializuojančios organizacijos „Gyvūnų gerovės iniciatyvos“ vadovė Beatričė Vaitiekūnaitė-Pliuskė:

„Pranešimai ir skundai dėl tokių įvykių, kurių metu netinkamai vedžiojami skirtingų savininkų gyvūnai susikimba ir dėl to nukenčia, yra pakankamai dažni. Deja, dažniausiai tie atvejai yra tragiški, pasibaigę vieno iš gyvūnų žūtimi ir būtent žuvusio šunelio savininkai mėgina ieškoti teisybės. Visgi tokiais atvejais dažniausiai teisus yra tas gyvūno savininkas, kuris savo augintinį vedžiojo laikydamasis taisyklių, t. y. su pavadžiu, išlaikydamas saugų atstumą. – Kartais mėginama įrodyti, jog su pavadžiu vedžiojamas šuo – neva agresyvus, neva jis turėjo būti su antsnukiu. Vis dėlto pagal Lietuvos Respublikos įstatymus antsnukiai privalomi tik kovinių veislių šunims. O vedžiojant visus kitus šunis privalomas yra tik pavadėlis, kuris, esant poreikiui saugiai prasilenkti ar kitose viešose erdvėse, pavyzdžiui, lifte ar laiptinėje, gatvėje, turi būti sutrumpintas iki 1 metro ar net mažiau. Visgi galiausiai ne pavadėlis ir ne pats šuo, o jį vedžiojantis asmuo pirmiausia yra atsakingas už savo augintinio elgesį ir aplinkinių saugumą“.

Tad jeigu šuo nelinkęs atbėgti kviečiamas, geriau paleisti jį pasilakstyti tam skirtoje aptvertoje šunų aikštelėje ar kitoje saugioje teritorijoje. O vedžioti šunį reikėtų tik su pavadėliu.

Nors ir nerašytose, visgi daugeliui savaime suprantamose etiketo taisyklėse skelbiama, jog leisti savo šuniui prieiti prie kito pavadėliu vedamo nepažįstamo šuns, negavus jo šeimininko sutikimo – ir labai nemandagu, ir labai nesaugu. Ir ši taisyklė galioja ne tik palaidiems, bet ir su pavadėliu vedžiojamiems šunims. T. y. du šunininkai, vedantys savo gyvūnus už pavadėlių, negali leisti fizinio jų kontakto be abipusio šeimininkų sutikimo. Beje, taisyklė neliesti šuns be šeimininko leidimo galioja ne tik kitiems gyvūnams, bet ir žmonėms.

Be jau minėtos baimės ar tiesiog nenoro bendrauti su kitais šunimis, gali būti ir kitų priežasčių, dėl kurių kontaktas tarp gyvūnų – nepageidaujamas. Pavyzdžiui, šuo gali būti senas, ligotas, jis gali būti patyręs rimtą traumą ar operaciją, todėl bet koks staigus ar neatsargus judesys jam gali sukelti skausmą. Taip pat būna, kad asmuo vedžioja ne savo šunį ar tik neseniai iš prieglaudos pasiimtą suaugusį gyvūną ir jis dar nežino, kaip bus reaguojama į kitus gyvūnus. Taip pat gali būti, jog šuo yra neseniai nukentėjęs nuo kitų šunų, todėl gali sureaguoti agresyviai.

Tad artinantis prie kito vedžiojamo nepažįstamo šuns, rekomenduojama užmegzti akių kontaktą su gyvūną vedančiu žmogumi. Taip pat būtina išlaikyti saugų atstumą nuo kito gyvūno ir, jei reikalinga saugiai prasilenkti, sutrumpinti pavadį.

„Kartais šeimininkai, nenorėdami, kad prie jų augintinio artintųsi kiti šunys, ant pavadėlio užriša geltoną kaspiną. Tačiau Lietuvoje šis būdas nėra plačiai paplitęs, tad saugiausias ir patikimiausias metodas – pasiklausti ir sulaukti atsakymo“, – sakė U. Nedzinskaitė.

Dar vienas svarbus aspektas – šunį turi vedžioti suaugęs žmogus. Žinoma, skatinti vaiką rūpintis augintiniu – puikus ir teisingas sprendimas. Tačiau reikia nepamiršti, kad kartais vaikščiojantis su šunimi vaikas gali pakliūti į situacijas, kurių suvaldyti nepajėgs. Pavyzdžiui, kad ir susidūrimas su agresyviai nusiteikusiu palaidu šunimi. Tokios situacijos gali traumuoti ne tik šunį, bet ir vaiką, tad, saugumui užtikrinti, pasivaikščioti su vaiku ir šunimi turėtų eiti ir suaugusysis.