Norint padėti sumažinti šių nemalonių situacijų tikimybę, ne pelno siekianti organizacija „Gyvūnų gerovės iniciatyvos“ pateikia naudingas rekomendacijas, padėsiančias kovoti su nesiliaujančiu pavadėlio tempimu.
Kodėl jis tempia?
Kiekvienas veiksmas turi priežastį. Pavadėlio tempimas – ne išimtis. Tad, norint spręsti problemą, pirmiausia reiktų nustatyti, kodėl gi šuo tempia pavadėlį? Pradėsime nuo dažniausių priežasčių. Viena pagrindinių – šuo nėra tinkamai mokomas netampyti pavadėlio.
Natūralus šuns judėjimo būdas – risčia. Tai yra, šuo natūraliai juda greičiau, nei žmogus. Tad jam reikia padėti išmokti prisitaikyti.Be to, šuo gyvena kvapų pasaulyje – tai yra, aplinką jis „mato“ nosimi. Jei mes stabtelime, kad galėtume atidžiau apžiūrėti mūsų dėmesį patraukusį objektą, šuniui jį reikia apuostyti – tai yra, prieiti prie dominančio dalyko. Mes, žmonės, uosle nepasižymime – na, bent jau lyginant su šunimis.
Todėl paprastai mums sunku suvokti, kodėl šuniui taip svarbu prieiti prie to krūmo ar ano kupsto. Tačiau šuniui apuostyti šakelę ar žolės kupstą iš visų pusių taip pat svarbu, kaip aistringam krepšinio gerbėjui pažiūrėti rungtynes nuo pradžios iki galo. Pamatyti, kad šuo domisi kvapu labai paprasta – užtenka atidžiau pastebėti augintinio elgesį, ir patys pamatysite, kur krypsta jo dėmesys.
Kita priežastis, kodėl šuo tempia yra baimė. Jei šuo netinkamai arba nepakankamai socializuotas, yra tikimybė, kad tam tikri aplinkos aspektai jį gąsdins. Negalėdamas kalbėti ir pasiskųsti, kad bijo, gyvūnas imsis instinktyvios strategijos: kiek įmanydamas temps pavadėlį, stengdamasis pabėgti iš gąsdinančios aplinkos ar nuo bauginančio objekto, kuriuo gali būti bet kas – praeiviai, kiti šunys, automobiliai, statybų aikštelė ir t.t.
Sunkesniais atvejais šuo gali bijoti bet kokios aplinkos, kuri nėra jo namai, ir pasivaikščiojimai virsta nesibaigiančiu tempimu. Jei norintis pasmalsauti ir pašniukštinėti šuo tempia jus nuo vieno objekto prie kito, tai bijantis šuo aplinka nesidomi, jis tiesiog tempia kuo toliau. Šuo gali atrodyti sušilęs, lekuoti, nekreipti dėmesio į jūsų balsą ar kitus dirgiklius.
Kai kuriais atvejais baimė virsta baimės agresija, kai šuo ima loti ant bauginančio objekto ir veržtis jo link, tačiau jam artėjant atsitraukia.
Trečioji dažna priežastis, kodėl šuo tempia, gali būti tiesiog energijos perteklius ar per didelis susijaudinimas. Ypač toks elgesys būdingas jauniems energingiems šunims, kurie jaučia didžiulį poreikį išlieti viduje kunkuliuojančią energiją.
Ketvirtoji priežastis, kuri dažnai būna ne atskira, tačiau papildo bet kurią iš anksčiau minėtų – pavadėlį tempiate jūs. Ir šuo įpranta, kad judėti norima kryptimi jis gali tik... tempdamas jus.
Kaip išspręsti problemą?
Pirmiausia reikėtų nustatyti šuns elgesio priežastis. O tada – nusimatyti strategiją. Pirmiausia ramioje aplinkoje reikia įpratinti šunį kreipti į jus dėmesį. Dažnai tai vadinama „ryšio kūrimu“. Pradėti treniruotis galima net kambaryje ar lauke, ramioje aplinkoje, kur niekas netrukdo ir neblaško dėmesio nei jums, nei šuniui. Iš anksto pasiruoškite atlygį šuniui – jo mėgstamų skanėstų ar žaislą, jei šuo žaisti mėgsta labiau, nei smaližiauti.
Kaskart, kai šuo atkreipia dėmesį į jus, paskatinkit jį skanėstu ar numeskit žaisliuką. Labai svarbu tai atlikti tiksliai tuo momentu, kai šuo atkreipė dėmesį į jus. Jei nesate užtikrintas, ar jums gerai sekasi, galbūt verta kreiptis į dresuotoją ar elgesnos specialistą, sužinoti, ar nedarote klaidų. Po kurio laiko šuo supras, kad vos pažvelgus į jus nutinka kažkas gero. Nesustokite! Kad susiformuotų tvirtas įprotis, skatinti šunį prireiks ne vieną mėnesį.
Kai šuo suvoks, kad jūs – neišsemiamas džiaugsmo šaltinis, dėmesio atkreipimą galima sieti su komanda („eikš“, „pas mane“ ar kita, svarbu, kad žodis visada būtų tas pats). Ištarkite komandą ir, šuniui atkreipus dėmesį, paskatinkite. Taip šuo išmoks, kad į šį žodį reikia reaguoti. Vėliau treniruotes palaipsniui perkelkite į intensyvesnę aplinką su daugiau dirgiklių.
Kai šuo jau žino, kad atkreipti į jus dėmesį verta, galima išbandyti ir kitus paskatinimo metodus. Jei šuo tempia pavadėlį norėdamas ką nors pauostyti – sustokite. Ramiai palaukite, kol šuo nustos tempti ir atkreips dėmesį į jus – girkite šunį ir drauge bėkite link šunį sudominusio objekto. Taip šuo supras, kad tempti neverta, nes šeimininkas tada kažkodėl „sugenda“.
Jei šuo tempia iš baimės, geriau pasikonsultuoti su specialistu, kaip elgtis, kad dar labiau neišgąsdintumėte šuns. Tik konsultuotis reikėtų pas asmenį, kuris specializuojasi socializacijos sferoje, ir aiškiai išsakyti kamuojančias problemas – bendras paklusnumas ar dresūra čia nepadės, kol šuo nebus tinkamai socializuotas.
Jei šuo jaunas ir/arba energingas – pasidomėkite būdais, kaip tinkamai nukreipti ir suvaldyti jo energiją. Tai gali būti uoslės žaidimai, triukų dresūra, interaktyvūs žaislai ar kitos veiklos, kurios nėra labai sudėtingos, nesuteikia didelio fizinio krūvio šeimininkui, tačiau padeda augintiniui iškrauti energijos perteklių per uostymą ar protinę veiklą.
Svarbu suprasti vieną dalyką: energijos perteklius niekur nedings, o fiziškai nuvarginti tokį ištvermingą gyvūną, kaip šuo daugeliui gali būti pernelyg sudėtinga (o ir laiko daug užima), tad geriau griebtis išmanesnių veiklių, nuvarginant ne tiek šuns kojas, kiek smegenis. Tai išeis į naudą tiek gyvūnui, tiek jūsų santykiams su šunimi. O galbūt būtent taip atrasite naują pomėgį, juk veiklų su šunimis šiais laikais tiek daug!
Ir paskutinis, bet ne mažiau svarbus punktas: atpraskite tempti pavadėlį! Jei šuo susidomėjęs kažką uosto, netempkite jo šalin, leiskite jam pabūti šunimi. Na, nebent situacija keltų grėsmę ir šunį tikrai reikėtų nutempti saugumo sumetimais. Netempkite pavadžio į save, jei šuo susidomėjo praeiviais – geriau skirkite pastangų ryšio kūrimui ir įpratinkite šunį tokiose situacijose reaguoti į kvietimą.
Vedžiodami šunį nepamirškite, kad turite ne tik rankas, bet ir kojas, ir, jei šuo pernelyg įsiaudrino ir tempia į nieką nebereaguodamas, tiesiog sustokite. Gyvūnai bendrauja kūno kalba, tad šuniui bus daug lengviau suprasti, kad jūs nenorite eiti, jei jūs sustosite, nei tuo atveju, jei tempsite pavadėlį, bet vis tiek judėsite pirmyn.
Kaip išvengti augintinio agresijos prieš kitus keturkojus?
Pasivaikščiojimas kartu su mylimu augintiniu – puikus būdas pabėgti nuo rutinos bei atsipalaiduoti. Tačiau ką daryti, jei šuo agresyviai reaguoja į akiratyje pasirodžiusius kitus šunis? Kaip elgtis, norint kad pasivaikščiojimas su keturkoju draugu būtų malonus ir leistų atsipalaiduoti?
Norint padėti sumažinti šių nemalonių situacijų tikimybę, ne pelno siekianti organizacija „Gyvūnų gerovės iniciatyvos“ pateikia naudingas rekomendacijas, kurios padės geriau suprasti šuns elgesį.
Reaktyvumas ar agresija?
Reaktyvumas ir agresija – dvi dažnai painiojamos sąvokos. Kartais iš pažiūros „piktas ir agresyvus“ – tai yra garsiai lojantis, tampantis pavadėlį, šiepiantis dantis šuo paleistas žalos nesukelia. O, regis, jokių ženklesnių išorinių agresyvumo požymių nerodantis šuo ima ir įkanda. Taigi, kas ta agresija? Ir kas tas reaktyvumas?
Reaktyvumu paprastai vadinamos perteklinės šuns reakcijos į aplinkos dirgiklius. Tai gali būti veržimąsis dirgiklio link, blaškymasis, šokinėjimas ar jų derinys, dažai įvardijami kaip „ardymasis“ ar „draskymasis“. Taip pat urzgimas, lojimas, dantų, šiepimas, pašiauštas kailis ir pan. Priešingai paplitusiam įsitikinimui, šis elgesys toli gražu ne visada reiškia agresiją, dažniau tai rodo didelį gyvūno susijaudinimą.
Labai dažna reaktyvumo priežastis – baimė. Kadangi vedamas pavadėliu ar būdamas uždaroje teritorijoje šuo negali pabėgti nuo jį bauginančio objekto, jis renkasi strategiją „geriausia gynyba – puolimas“.
Kalbant apie agresiją, reiktų suprasti, kad gamtoje tikra, rimtus sužalojimus ar oponento žūtį sukelianti agresija yra labai daug resursų kainuojantis ir keliantis rimtą grėsmę būti sužalotam dalykas. Todėl daugelis rūšių evoliucijos eigoje ištobulino įvairius komunikacijos mechanizmus, leidžiančius išvengti rimtos agresijos protrūkių.
Reaktyvus elgesys – vienas tokių mechanizmų. Jo tikslas – iš tolo įbauginti menamą grėsmės šaltinį ir taip išvengti užpuolimo. Deja, gyvenant žmonių visuomenėje šis mechanizmas nėra priimtinas.
Kas lemia reaktyvumą?
Šuo gali būti agresyvus, reaktyvus arba ir toks, ir toks. Agresija paprastai siejama su padaryta žala ar sužalojimais. Ją sukelti gali įvairios priežastys, ir pasireikšti ji gali skirtingai, tačiau tai – atskira plati tema. Tačiau reikia žinoti, kad kai kurias atvejais reaktyvumas gali išaugti į vadinamąją baimės ar gynybinę agresiją. Kas gali tapti ne tik nemalonumų, bet ir grėsmės šaltiniu. Todėl su reaktyvumu susijusias problemas reikia spręsti.
Kalbant apie reaktyvumo priežastis, jos gali būti, ir dažnai būna, kompleksinės. Tai gali būti ir paveldėta silpna nervų sistema, ir negatyvios ankstyvosios patirtys, ir prasta šuniuko socializacija (pratinimas prie įvairios aplinkos, žmonių, kitų gyvūnų ankstyvame amžiuje), ir incidentai, nutikę įvairiuose gyvenimo tarpsniuose, arba bet koks aukščiau išvardintų priežasčių derinys.
Kaip padėti reaktyviam šuniui?
Venkite stresinių situacijų ir stenkitės išlikti ramus. Bent jau pradžioje. Probleminį elgesį geriau pradėti spręsti ramioje aplinkoje. Be to, šunys puikiai jaučia jūsų nuotaikas ir skaito kūno kalbą. Jeigu, pamatęs artėjantį šunį jūs įsitempiate, laukdamas, kada gi jūsų šuo pradės loti, šuo pajus jūsų įtampą, ir, žinoma, padarys tai, ko iš jo tikitės.
Priežastis paprasta – šuo jaučiamą įtampą susies su artėjančiu kitu šunimi ir taip jo polinkis į reaktyvumą tik dar labiau sustiprės, juk jis ką tik gavo patvirtinimą, kad artėjantys šunys kelia įtampą ne tik jam ,bet ir šeimininkui.
Išmokykite šunį atkreipti dėmesį į jus. Jums reikės: ramioje aplinkos, kur niekas netrukdys ir neblaškys dėmesio nei jums, nei šuniui, iš anksto pasiruošto atlygio šuniui – jo mėgstamiausių skanėstų ar žaislą (tuo atveju, jei šuo žaidimus vertina labiau, nei maistą). Kaskart, kai šuo atkreipia dėmesį į jus, iškart paskatinkite jį skanėstu ar žaisliuku.
Labai svarbu tai atlikti tiksliai tuo momentu, kai šuo atkreipė dėmesį į jus. Jei nesate užtikrintas, ar jums gerai sekasi, galima kreiptis į dresuotoją ar elgesnos specialistą keletui pamokų. Po kurio laiko šuo supras, kad kiekvienas žvilgsnis į jus yra atlyginamas. Taip dirbti reikės ilgai, ne vieną mėnesį, kad susiformuotų tvirtas įprotis.
Kai šuo suvoks treniruočių esmę – teisingai viską darant tai įvyksta gan greitai, dėmesio atkreipimą galima sieti su komanda („eikš“, „čia“ „pas mane“ ar kita patogia, svarbu, kad žodis visada būtų tas pats). Ištarkite komandą ir, šuniui atkreipus dėmesį, paskatinkite. Taip šuo išmoks, kad į šį žodį reikia reaguoti. Vėliau treniruotes palaipsniui perkelkite į intensyvesnę aplinką su daugiau dirgiklių.
Stebėkite aplinką. Pasivaikščiojimo metu būkite atidūs – jūsų tikslas – pamatyti dirgiklį (itą šunį, dviratininką ar pan.) anksčiau, nei tai padarys šuo. Pamatę, kad prie jūsų artėja, sakysime, kitas šuo, atkreipkite saviškio dėmesį komanda. Kai šuo atkreipia dėmesį į jus, galima elgtis dvejopai: vienas būdas yra išlaikyti šuns dėmesį atkreiptą į save, tol, kol kitas šuo praeis pro šalį.
Tam labai praverčia, jei šuo moka daugiau komandų. Jei ne, galima tiesiog su juo energingai pažaisti. Kitas būdas: atkreipus šuns dėmesį į save, gestu parodyti jam kitą šunį ir tą pat sekundę į burną įkišti skanėstą. Kai tokia situacija pasikartos daug kartų, šuo supras, kad kitas šuo (ar koks kitas dirgiklis) horizonte reiškia gerai praleistą laiką ir daug skanėstų. Jei šuo pirmas pamatė artėjantį kitą šunį ir sureagavo – ką gi, jūs pavėlavote.
Tai nėra gerai, nes kuo dažniau koks nors elgesys, tuo didesnė tikimybė, kad jis taps įpročiu. Tai galioja ir reaktyviam elgesiui. Tad, jei jaučiate, kad jums sunkokai sekasi, kreipkitės pagalbos į elgsenos specialistą.
Mokykitės suprasti šunis. Šunys bendrauja kūno kalba, kuri bendra visiems šunims. Jos pramokę galėsite lengviau pastebėti, kad augintinis susijaudino, jaučia baimę, ar, atvirkščiai, yra ramus. Jei šuo neigiamai reaguoja į kitus šunis, ypač svarbu žinoti keletą kūno kalbos niuansų: vedžiodami šunį niekada neveskite jo tiesiai priešpriešą į kitą šunį.
Šunų pasaulyje tiesus judėjimas vienas į kitą yra laikomas labai nemandagiu ir gali reikšti ketinimą pulti. Natūraliai vienas prie kito šunys artėja puslankiu, šiek tiek iš šono, be jokiu būdu ne „nosis į nosį“ kryptimi. Tad, jei nusprendėte ar aplinkybės verčia priartėti prie kito šuns, darykite tai iš šono, judėdami lenkta linija, ne tiesiai į jį. Venkite mažų erdvių, siaurų praėjimų ir panašių vietų, kur jūsų šuo būtų priverstas būti arti kito šuns – tokiose situacijose šuo gali pasijusti nejaukiai ir reaktyviai reaguoti.
Jei reaktyvumas jau virto išreikšta agresija ir grėsmė, kad šuo ką nors apkandžios, auga, specialisto konsultacija būtina, bandant spręsti tokią problemą savarankiškai ar klausant kaimynų patarimų, yra didelė tikimybė situaciją tik pabloginti. Beje, jei šuo gali kąsti, antsnukis viešose vietose irgi būtinas, bent jau kol problema neišspręsta. Lietuvoje galiojantys įstatymai įpareigoja šeimininką užtikrinti aplinkinių saugumą, ir numato atsakomybę už padarytą žalą.
Informacija paruošta Ugnės Nedzinskaitės iš VšĮ „Gyvūnų gerovės iniciatyvos“, siekiant skatinti žmones saugoti savo augintinius bei rūpintis gyvūnų gerove.
