Jei įmanoma, pradžioje maitinkite įprastu maistu
Planuodami augintinį, jo vieta ar narvu pasirūpinkite iš anksto. Apgalvokite, kur įkurdinsite savo naująjį šeimos narį. Jei gyvūnas gyvens bute ar nuosavame name, parinkite jam kiek nuošalesnę gyvenamosios erdvės vietą ar net atskirą kambarį, kur įkurdintas gyvūnas galėtų palengva apsiprasti su pasikeitusia gyvenamąja aplinka, taip pat turėtų kur pailsėti ir atsipalaiduoti. Palengva, stebėdamas iš šono ir iš jam saugios vietos, šuo pratinsis prie naujų namų, žmonių, jei yra – kitų augintinių, kvapų ir garsų.
„Su šeimos nariais gyvūną reikėtų pažindinti palaipsniui. Patartina šunį pasikviesti, kad jis pats prieitų prie žmogaus, kas parodo jo nusiteikimą bendrauti. Jei šuo ir kviečiamas kol kas pats neprieina, neskubinkite įvykių, neikite tiesiai į jį, nes ėjimą tiesiai link šuns, lenkimąsi virš jo, veido kišimą artyn gyvūnas gali interpretuoti kaip agresiją, grėsmę“, – sakė V. Radzevičienė.
Ypač svarbu! Būtina bent kelioms savaitėms į priekį pasirūpinti įprastu šuns maistu, t. y. tokiu, kokiu jis buvo šeriamas iki atsikraustymo į jūsų namus. Nes prie visų pokyčių pridėjus dar ir kitokį maistą gali sutrikti virškinimas – gyvūnas gali fiziškai sunegaluoti.
Svarbu žmogaus lyderystė ir tinkama komunikacija
Šuo – bandos gyvūnas, todėl iš vado, t. y. žmogaus, jis tikisi ne tik pasitikėjimo savimi, bet ir aiškios komunikacijos bei gebėjimo priimti tinkamus sprendimus.
„Jei žmogus nemoka elgtis su gyvūnu, jis jaučiasi panašiai taip, kaip jaustumėmės mes jei skristume lėktuvu ir žinotume, jog jį pilotuoja žmogus, kuris iki šiol tai darė tik virtualiai, kompiuteriu. Ko gero, net jei šviežiai iškeptas pilotas prieitų ir pašnekintų, draugiškai patapšnotų per petį ir net pasirūpintų gardžiais pietumis, vis viena skrydžio metu būtumėme įsitempę, tiesa?“ – juokėsi V. Radzevičienė.
Taip ir šuniui – iš naujojo šeimininko elgesio jis turi jausti, kad žmogus žino, ką daro. T. y. jie – žmogus ir šuo – ne tik susikalba, bet ir žmogaus priimami sprendimai yra patys geriausi visai „gaujai“, vadinasi, ir šuniui.
Priimdami suaugusį šunį į savo namus, neturėsite to „užliūliuojančio periodo“, neva jūs valdote situaciją, nes suaugęs šuo jau nuo pirmų dienų ims tikrinti „kas gaujoje priima sprendimus“. Kaip tie vienas kito pasimatavimai atrodys, priklausys nuo šuns charakterio, įgimtų savybių, jau turimos patirties.
Pritrūkęs lyderystės drąsus ir stiprus šuo greičiausiai ims agresyvokai auklėti šeimininką ar jo šeimos narius. Globėjiškas šuo ims rūpintis, saugoti šeimininką ar visą šeimą, dėl ko galiausiai gali kilti „išsiskyrimo nerimo“ problemų, t. y. šuns negalėjimu pabūti namuose be šeimininkų. Tuo tarpu bailus šuo, nesijausdamas už šeimininko kaip už sienos, bus linkęs į dar didesnes baimes.
Atraskite, ką galėtumėte veikti kartu
Kai šuo pripažįsta šeimininko lyderystę ir kiti jo poreikiai patenkinti, tada jau galima kalbėti apie tarpusavio ryšio gilinimą. Mat jei norite turėti stiprų ryšį su savo augintiniu, turite vienas kitą pažinti, o tai tikrai nenutiks jei kasdien tiesiog paleisite gyvūną lakstyti po savo aptvertą sklypą.
Kaip ir bet kokia draugystė – geriausia ją megzti kartu kažką veikiant, pageidautina – tai, ką kartu veikti patinka jums abiem. Galbūt tai yra pasivaikščiojimas po mišką ar bėgiojimas, galbūt – dalyvavimas šunų sporto varžybose ir pasiruošimas joms.
Priimdami suaugusį veislinį šunį, dar prieš jam pas jus apsigyvenant galite susirinkti informacijos apie tai, ką tos veislės atstovai yra linkę veikti. Jei gyvūnas ne veislinis, jo pomėgius gausite išsiaiškinti stebėjimų ir bandymų būdu.
Pagrindinės gyvūnų augintojų daromos klaidos:
nėra šeimininko lyderystės;
šuo nepaliekamas ramybėje net ir jam skirtoje vietoje;
šuns vietos nebuvimas – leidimas laisvai lakstyti po visus namus;
per daug dėmesio kai gyvūnas to nenori;
naujas maistas.
Beje, vyrauja dar viena neteisinga nuostata – neva mokyti, auklėti reikia ir galima tik mažą šuniuką. Tačiau iš tikrųjų gyvūnas mokosi visą gyvenimą, jis nuolat turi prisitaikyti prie kintančios aplinkos, tad ir juo užsiimti reikėtų nepriklausomai nei nuo amžiaus, nei nuo kartu praleistų metų skaičiaus.
Vadinasi, ir priimdami į namus jau suaugusį gyvūną galite jį daug ko išmokyti, o galiausiai – džiaugtis aiškia komunikacija, stipriu ryšiu ir abipusiai komfortiška kasdienybės rutina. Tik nepristikite kantrybės!
Informacija paruošta Aušros Pečiulytės-Mažeikės iš VšĮ „Gyvūnų gerovės iniciatyvos“, siekiant skatinti žmones saugoti savo augintinius bei rūpintis gyvūnų gerove.
