Žirgyne auginamiems žemaitukų, trakėnų ir Lietuvos sunkiųjų veislių arkliams būtina išlieti energiją. Manieže dar praėjusių metų gruodį knibždėjo jojikų, tačiau atėjus sausiui dėl karantino jų gretos smarkiai praretėjo.
Ketvirtadienį pramankštinti kojas galėjo 4-5 metų arkliai, kurie neveltui vadinami paaugliais. Treneriams dar teks ilgai lieti prakaitą, kol šie gyvuliai bus tinkami jodinėti, sporto rungtims ar parduoti. „Arkliui juk nepaaiškinsi, kad dabar karantinas. Jam reikia judėti“, – aiškino R.Šeršknas.
Iš pradžių jautėsi nejaukiai
R.Šerkšnas patalpą šalia maniežo vadino grožio salonu. Čia arkliai nuplaunami, kerpami karčiai, kai kuriems supinamos kasos, šukuojamos uodegos, kanopos patepamos aliejais, kad blizgėtų. Tokios procedūros jų laukia kiekvieną kartą prieš pasirodant manieže.
Grožiu iš tiesų rūpinamasi: kai kurie žirgyno arkliai su tatuiruotėmis – žaibais, žuvytėmis, širdelėmis, o vieną bėrį trenerė sumanė net drakono piešiniu papuošti. Žinoma, arklių tatuiruotės – ne tokios, kurios įprastos žmonėms. Gyvuliams tiesiog išskutami plaukai. Nors dauguma arklių mėgsta grožio procedūras, vis dėlto vienas kitas jas atliekant nerimsta.
Į maniežą ketvirtadienį žengė dešimt pirmųjų arklių, kurie iš pradžių jautėsi nejaukiai. Juk aplink daug žmonių, o ką veikti – neaišku. Vis dėlto įsidrąsinę jie ima šėlioti taip, kad sunku sustabdyti.
Taip žirgas šuoliuoti, dūkti be pertraukos gali tris valandas, tik paskui suprakaituoja. Tiek laiko vadinamiesiems paaugliams skirti nebuvo galimybės, tačiau jie jėgas galėjo išbandyti kliūčių ruože.
Beje, išsikrovimo dienos reikia ne tik dėl karantino, bet ir dėl Kalėdų. Švenčių proga arkliai gavo daugiau avižų, o po to, anot trenerių, kone iki lubų šokinėjo. Gyvuliai buvo tiesiog pritvinkę energijos.
Charakteriai – labai skirtingi
Labiausiai visi manieže laukė pasirodant Pilėjos. Ši trakėnų veislės kumelė yra energijos užtaisas, nors jos charakteris – ne saldainiukas.
Tai arklys ir pademonstravo. Iš pradžių nenorėjo šuoliuoti, dairėsi į duris, pro kurias įėjo. Tik paskui išsijudino, o gerokai aukštesnes nei kitiems žirgams kliūtis įveikė be vargo. Taip būna visada: iš pradžių Pilėja parodo visas blogąsias savybes, gali jodinėjant net mėginti atsigulti, o paskui „įsivažiuoja“.
Figūra – kaip moteris, tai nurodo ir jos vardas. Šuoliuodama kumelė vis dirsčiojo į maniežo veidrodžius, ar gražiai atrodo. Tiesa, specialistams jos šuoliai neatrodė labai dailūs.
Laisvę manieže pajutęs Hugenotas, atrodė, visai padūks. Šuoliuodamas ratu jis mėgindavo staigiai sustoti žerdamas pjuvenų debesis.
Vieni arkliai šuoliavo tylomis, kiti prunkštė, taip demonstruodami savo pyktį. Jiems nepatiko, kad manieže daug žmonių. Anot R.Šerkšno, kuo mažesnis arklys, tuo daugiau charakterio blogybių jis turi. Štai keli žirgyne auginami poniai vis stengiasi lankytojui įkąsti, visur jiems reikia įlįsti, nors šiaip yra vaikų numylėtiniai, jų mažų rankų nuglostyti.
Triukšmas gali pabaidyti
„Arkliai turi puikią atmintį, atpažįsta šeimininką, jų uoslė turbūt geresnė nei šuns, jie ir dresuojami geriau“, – gyrė R.Šerkšnas, prisipažinęs, kad net per Kalėdas važiavo pabūti žirgyne su augintiniais.
Arkliai nemėgsta tik skardžių garsų, nors prie muzikos pratinami. Todėl manieže nuolat groja radijas. Tik kai už langų pasigirdo traktoriaus birbimas, Lietuvos žirgyno direktorius sunerimo: arkliams manieže tai gali nepatikti.
Kai dar vykdavo jodinėjimo pamokos, kai kurie tėvai, atvažiavę pasiimti vaikų, mėgdavo nuspausti automobilio signalą – esą štai aš jau čia. R.Šerkšnas uždraudė taip daryti, nes arklys gali pasibaidyti.
